Different

Kodėl ji beveik spalio mėnesį pradeda rašyti apie gegužę? - paklausite jūs. Gegužė - mano mėnuo. Šį mėnesį, prieš 20 metų (atrodo tiek daug) gimiau. Bet kodėl šiandien apie gegužę? O todėl, kad šiandien apie viską - atsistojus ant pirštų galiukų - žvelgiu į ateitį, rankomis tarp pirštų bandau pajusti dabartį ir suprasti, kad dedasi ir nejučia atsigręžiu atgal - ten mano praeitis…
Tiek daug dalykų susikaupė mano galvoje, kad, rodos, tuoj sprogsiu. Tiek daug įvykių, nusivylimų, truputi džiaugsmo ir šypsenų ir tas jausmas… jausmas, kad vis dėlto gyvenimas (gal) vertas gyventi. Bet ne šiaip gyventi, o tiksliai išgyvenant kiekvieną sekundę, išnaudojant kiekvieną progą ir akimirką.

Gal pradėsiu nuo to, kad niekada nemaniau, jog skaityti Kudirkos publicistiką man bus taip įdomu. Gavome tokią užduotį. Svarbiausia - nemažai tų problemų, kurias aprašo Kudirka, galime pastebėti ir šiuolaikinėje visuomenėje. Tik tiek, kad jos nepasireiškia taip gausiai ir ryškiai, kaip anais metais. Gražu, kad jis, nepaisant priespaudos, nepasidavė ir kovojo, puoselėjo lietuvių kalbą. Tuo metu, kai daug žmonių tiesiog jos bijojo arba visiškai atsisakė. Manau, be tokių žmonių ši kalba būtų mirusi. O gal nebūtų ir Lietuvos. Rodos, tokia stipri valstybė, kaip Prūsija, irgi turėjo gyvuoti ilgai ir laimingai…

Esu lenkė ir to neslepiu. Na, čia iš tikrųjų viskas yra žymiai sudėtingiau. Mano mama yra pusiau lenkė, pusiau lietuvė. Mano tėtis yra pusiau rusas, pusiau baltarusis. Mano viena iš prosenelių buvo latvė. Kitaip sakant, esu negrynaveislė. Tiesa, man tai niekada problemų nesukeldavo. Tik va, atsiranda žmonių, kuriems ne lietuviai nepatinka. Pritariu, kad viešose įstaigose, net parduotuvėse, žmonės turėtų kalbėti valstybine - lietuvių - kalba.  Bet nepykstu ant močiučių, kurios kartais gatvėje prieina ir paklausia: skolko vremia? ar ko nors kito. Kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti, kokia kalba kalbės, o tuo labiau, kiekvienas turi teisę kalbėti savo gimtąja kalba! Kai man žmogus pasako, kad kvaila yra šeimoje kalbėti ne lietuviškai, aš tikrai įsižeidžiu. Jeigu mano šeimoje nuo senų senovės kalbama lenkiškai ir tai yra mūsų gimtoji kalba, tai tokią tradiciją, manau, reikia gerbti. Aš juk universitete nekalbu lenkiškai, nes gerbiu tuos žmonės, kurie kartu su manimi studijuoja. Bet su šeima, taip pat su draugais, su kuriais 12 metų mokiausi lenkiškoje mokykloje, turiu pilną teisę kalbėti savo gimtąja kalba!!! Net ir viešose vietose. Jeigu kuris nors iš lietuvių to nesupranta - gaila, bet aš nesuprantu jų…
Jeigu dabar staiga su namiškiais ir su draugais pradėčiau kalbėti lietuviškai, tai būtų lygiai tas pats kaip Kudirkos laikais - savo gimtosios kalbos baimė ir vengimas. Ką gi, atsiprašau visų savo draugų lietuvių nacionalistų (ypač vienos draugės, su kuria dėl to turbūt visą gyvenimą ginčysimės :*), bet nesiruošiu atsisakyti savo kalbos. Ir manau, kuo daugiau kalbų tu moki, tu geriau. Ir nesvarbu, ar tai japonų, ispanų, graikų ar rusų kalba.

Kartais tenka grįžti prie tų pačių, jau aptartų dalykų. Rašiau neseniai savo nuomonę apie švietimo reformą. Jos vis dar nepakeičiau ir nemanau, kad kada nors pakeisiu…
Tik va nustebino neseniai išsakyta grupiokės mintis: 5200 litų tai pats tas tokiai studijų kokybei, kurią turime dabar. Na, atleiskite jūs man, bet visiškai nesutinku su šia nuomone. Nes jeigu dabar man tektų mokėti tokią sumą už vienerius mokslo metus, reiškia, už bakalaurą sumokėčiau apie 21000 litų, tikrai neturėčiau galimybės studijuoti, nes mano tėvai negalėtų finansuoti mano mokslo. Paskola? Nemanau, kad labai saldu, ką tik baigus mokyklą įlisti į skolą. O kada tu ją atiduosi?? Tu negyvensi, tik mokėsi skolas, nuomas ir kitus mokesčius. O juk jaunystės metai patys gražiausi, norisi gyventi sau… Gerai, jeigu jau labai norėčiau studijuoti, turbūt išvažiuočiau padirbėti į užsienį, kad užsidirbčiau studijoms. Bet nemanau, kad grįžčiau atgal…

Labiausiai šioje visoje situacijoje mane liūdina tai, kad daugumai, kaip visada, dzin. Labai gerą mintį šiandien išsakė mano kita grupiokė: o kam jie mus laikys (III ir IV kursą), jeigu mes nemokėsime, pradės visus mest. Aš irgi manau, kad ir mes, kurie dabar prunkštauja, kad, neva, mūsų tai neliečia, gausim nelauktų dovanėlių. O tie, kurie dar planuoja stoti ir į magistratūrą, viską pajus ant savo kailio.

Šitos visos mintys vėl mane skatina grįžti į Kudirkos laikus. Rodos, abejingumas buvo būdingas visų laikmečių lietuviams. Dažniausiai sakome: jeigu manęs tai neliečia, aš nesikišiu. Taip, mūsų tai dabar, tiesiogiai, neliečia. Bet liečia mūsų brolius, seses, pusbrolius, pusseseres, netgi kada nors mūsų vaikus. Bet kur gi mes galvosime apie kitus… Mano nuomone, visuomenė per ilgai tyli. Ypač už savo teises turėtų kovoti moksleiviai, virš kurių galvų kaba šis Damoklo kardas. Bet iš jų reakcijos galima pagalvoti, kad visi yra labai patenkinti tokia reforma ir naiviai tikisi pagerėjusios studijų kokybės.

Yra dalykų, kurie verčia mus pajusti, kad gyvename. Yra tokių dalykų ir mano gyvenime. Dabar, kaip niekada, jaučiu, kad gyvenu. Galbūt šis jausmas nėra iki galo realus ar tikras, galbūt jis tik pradeda pamažu virsti į tikrą ir apčiuopiamą, bet viskam yra pradžia, kaip ir pabaiga… Ši pabaiga turėjo anksčiau ar vėliau ateiti. Kada žmogus užsidaro savyje ir nenori išsakyti to, ką jaučia, ką galvoja, jis lieka nesuprastas ir vienas. Tikiuosi, taip bus neilgai. Tikiuosi, tas žmogus kada nors ras kitą žmogų, kuris jį supras ir norės dalintis su juo kiekviena miela diena. Sėkmės tam žmogui.

Tai štai kokie šiandieniniai mano pasvarstymai. Manau, dabar turėčiau vėl grįžti prie Kudirkos. Smagu, kad kartais mokslas yra kartu ir malonumas. Bet gaila, kad tai būna taip nedažnai…

:)

Nusprendžiau aš, kad užtenka man jau sėdėti namie prie kompiuterio ir laikas susirasti darbą. Juolab, kad šį semestrą turime laisvą penktadienį. Tad nusprendžiau įsidarbinti padavėja. Restorano, kuriame man pavyko įsidarbinti, pavadinimo neminėsiu.

Taigi, viskas tiesiog nuostabu - pradedu darbą nuo rugsėjo 1 dienos, pirmos trys dienos - mokymasis. Gavau nuostabią padavėjos uniformą ir namų darbų - išmokti dalį valgiaraščio.

Pirma darbo diena - diena, kurią norėčiau kuo greičiau išbraukti iš savo atminties. Rugsėjo pirmoji - žmonės plūsta miniomis: eina mamos su vaikais, dvyliktokai, atėję švęsti savo paskutinės rugsėjo pirmosios mokykloje, užsieniečiai - atrodo, čia susirinko visas Vilnius. Prie manęs prieina mano ,,mokytoja” ir sako: ,,tau teks dirbti šiandien savarankiškai” (primenu - pirmos 3 dienos turėjo būti skirtos mokymui). Gaunu kažkokios kitos padavėjos kortelę (nes savo neturiu) ir pirmyn! Bet kortelė dar ne viskas - man duoda 5 staliukus, iš kurių 2 - šimtiniai (turiu omeny, žmonės užsisako visko už šimtą litų). Nieko nežinau - kas kur virtuvėje, o jeigu paklausiu - darbuotojos pradeda (tiesiogine šio žodžio prasme) staugt, kad nieko nesakys.
Gerai, tenka suktis pačiai.

Visiškas balaganas: nėra nei indų, nei įrankių, nei duonos - nieko! Viena padavėja priima užsakymą, kitą nuneša, trečia atneša sąskaitą, penkta paima pinigus.

Vaikinai, prikimšę skrandžius už 50lt, nueina palikę tik 38 (na, matyt, neužteko…). Visi klientai iš savo staliukų rėkia: ,,prie mūsų kas nors prieis šiandien ar ne???? Mes jau pusę valandos laukiam!!” Paaiškini jiems, kad jų aptarnauti negali, nes dirbi ne šioje zonoje. Bet smagumai dar nesibaigia.

Atneši purvinus indus ir sudedi juos kaip išmanai, atlekia ,,mokytoja” ir pradeda spiegt: ,,kaip tu dedi indus???negi tau niekas nerodė kaip reikia dėt???“. Pasakai: ,,ne, tai kad nerodė“.
Tada ji pradeda tau įrodinėti, kad rodė. O tu neturi jėgų ginčytis.

Skaičiuoju sekundes iki darbo pabaigos (dirbau 14 val.). Kada darbo pabaiga pagaliau atėjo, paaiškėjo, kad man trūksta 38lt. Aišku, juos turėjau sumokėti iš savo kišenės.
Viskas - galvoju - tuojau pat išeinu iš darbo!

Vėl ateinu į darbą, sakau: ,,išeinu“. Skamba ciniškas klausimas: ,,kodėl?”. Viską papasakoju. ,,Iš tikrųjų tai mes turime tavęs atsiprašyti“… Padirbk dar šiek tiek. Na gerai.. Tiek to.

Bet kitą dieną buvo dar geriau. Aš tvarkau staliuką ir girdžiu dviejų ,,mokytojų” pokalbį, viena sako: ,,ją (t.y. mane) pastatė dirbti į tą salę, ten tikrai per sunku, galvojam grąžinti jai pinigus iš bendro fondo“. Viduje nusijuokiu… O kas mane ,,pastatė” dirbti toje salėje? Ogi ta pati ,,mokytoja”!!!

Tėtis, išgirdęs, kad aš ten dar planuoju pasilikti, mane apšaukė ir liepė rašyti pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Tą ir padariau, tik turėjau atidirbti dar dvi dienas. Tiesa, jos buvo geresnės… Bet, kad išėjau iš ten, visiškai nesigailiu.

Beje, viską pasako plakatas, kurį pamačiau atėjusi pas direktorių atsiimti ,,algos”: ,,Pakviesk į **** (pavadinimas) dirbti savo draugą ir gauk iki 3 premijų!!!“. Juokinga, ar ne? Aišku, niekas nebenori dirbti už tokį užmokestį, tokio darbo…

Dar norėjau paminėti, kad dabar restoranuose ir kavinėse elgiuosi visiškai kitaip. Va pvz. neseniai buvau ČILI Picoje, užsisakiau ananasų sulčių, o man atnešė apelsinų. Bet aš nerėkiau, neprašiau pakeisti, nes žinojau, kad padavėja iš savo pinigų turės mokėti. O man nuo to, kad vietoj ananasų sulčių išgersiu apelsinų, karūna nuo galvos nenukris.

Ši patirtis man davė šiek tiek naudos, bent jau neišsiknisinėju iš padavėjų, nes žinau, ką reiškia šis darbas…

O be to: kas mūsų neužmuša, daro mus stipresnius!