Kudirkos laikai ir šiandien
Gegužis - tai mėnesis poetų, lakštingalų meilės ir lapienės. Tame mėnesyje visi kalba eilėmis, gieda sykiu su lakštingalomis, mylisi ir… valgo lapienę.
Vincas Kudirka
Tiek daug dalykų susikaupė mano galvoje, kad, rodos, tuoj sprogsiu. Tiek daug įvykių, nusivylimų, truputi džiaugsmo ir šypsenų ir tas jausmas… jausmas, kad vis dėlto gyvenimas (gal) vertas gyventi. Bet ne šiaip gyventi, o tiksliai išgyvenant kiekvieną sekundę, išnaudojant kiekvieną progą ir akimirką.
Gal pradėsiu nuo to, kad niekada nemaniau, jog skaityti Kudirkos publicistiką man bus taip įdomu. Gavome tokią užduotį. Svarbiausia - nemažai tų problemų, kurias aprašo Kudirka, galime pastebėti ir šiuolaikinėje visuomenėje. Tik tiek, kad jos nepasireiškia taip gausiai ir ryškiai, kaip anais metais. Gražu, kad jis, nepaisant priespaudos, nepasidavė ir kovojo, puoselėjo lietuvių kalbą. Tuo metu, kai daug žmonių tiesiog jos bijojo arba visiškai atsisakė. Manau, be tokių žmonių ši kalba būtų mirusi. O gal nebūtų ir Lietuvos. Rodos, tokia stipri valstybė, kaip Prūsija, irgi turėjo gyvuoti ilgai ir laimingai…
Esu lenkė ir to neslepiu. Na, čia iš tikrųjų viskas yra žymiai sudėtingiau. Mano mama yra pusiau lenkė, pusiau lietuvė. Mano tėtis yra pusiau rusas, pusiau baltarusis. Mano viena iš prosenelių buvo latvė. Kitaip sakant, esu negrynaveislė. Tiesa, man tai niekada problemų nesukeldavo. Tik va, atsiranda žmonių, kuriems ne lietuviai nepatinka. Pritariu, kad viešose įstaigose, net parduotuvėse, žmonės turėtų kalbėti valstybine - lietuvių - kalba. Bet nepykstu ant močiučių, kurios kartais gatvėje prieina ir paklausia: skolko vremia? ar ko nors kito. Kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti, kokia kalba kalbės, o tuo labiau, kiekvienas turi teisę kalbėti savo gimtąja kalba! Kai man žmogus pasako, kad kvaila yra šeimoje kalbėti ne lietuviškai, aš tikrai įsižeidžiu. Jeigu mano šeimoje nuo senų senovės kalbama lenkiškai ir tai yra mūsų gimtoji kalba, tai tokią tradiciją, manau, reikia gerbti. Aš juk universitete nekalbu lenkiškai, nes gerbiu tuos žmonės, kurie kartu su manimi studijuoja. Bet su šeima, taip pat su draugais, su kuriais 12 metų mokiausi lenkiškoje mokykloje, turiu pilną teisę kalbėti savo gimtąja kalba!!! Net ir viešose vietose. Jeigu kuris nors iš lietuvių to nesupranta - gaila, bet aš nesuprantu jų…
Jeigu dabar staiga su namiškiais ir su draugais pradėčiau kalbėti lietuviškai, tai būtų lygiai tas pats kaip Kudirkos laikais - savo gimtosios kalbos baimė ir vengimas. Ką gi, atsiprašau visų savo draugų lietuvių nacionalistų (ypač vienos draugės, su kuria dėl to turbūt visą gyvenimą ginčysimės :*), bet nesiruošiu atsisakyti savo kalbos. Ir manau, kuo daugiau kalbų tu moki, tu geriau. Ir nesvarbu, ar tai japonų, ispanų, graikų ar rusų kalba.
Kartais tenka grįžti prie tų pačių, jau aptartų dalykų. Rašiau neseniai savo nuomonę apie švietimo reformą. Jos vis dar nepakeičiau ir nemanau, kad kada nors pakeisiu…
Tik va nustebino neseniai išsakyta grupiokės mintis: 5200 litų tai pats tas tokiai studijų kokybei, kurią turime dabar. Na, atleiskite jūs man, bet visiškai nesutinku su šia nuomone. Nes jeigu dabar man tektų mokėti tokią sumą už vienerius mokslo metus, reiškia, už bakalaurą sumokėčiau apie 21000 litų, tikrai neturėčiau galimybės studijuoti, nes mano tėvai negalėtų finansuoti mano mokslo. Paskola? Nemanau, kad labai saldu, ką tik baigus mokyklą įlisti į skolą. O kada tu ją atiduosi?? Tu negyvensi, tik mokėsi skolas, nuomas ir kitus mokesčius. O juk jaunystės metai patys gražiausi, norisi gyventi sau… Gerai, jeigu jau labai norėčiau studijuoti, turbūt išvažiuočiau padirbėti į užsienį, kad užsidirbčiau studijoms. Bet nemanau, kad grįžčiau atgal…
Labiausiai šioje visoje situacijoje mane liūdina tai, kad daugumai, kaip visada, dzin. Labai gerą mintį šiandien išsakė mano kita grupiokė: o kam jie mus laikys (III ir IV kursą), jeigu mes nemokėsime, pradės visus mest. Aš irgi manau, kad ir mes, kurie dabar prunkštauja, kad, neva, mūsų tai neliečia, gausim nelauktų dovanėlių. O tie, kurie dar planuoja stoti ir į magistratūrą, viską pajus ant savo kailio.
Šitos visos mintys vėl mane skatina grįžti į Kudirkos laikus. Rodos, abejingumas buvo būdingas visų laikmečių lietuviams. Dažniausiai sakome: jeigu manęs tai neliečia, aš nesikišiu. Taip, mūsų tai dabar, tiesiogiai, neliečia. Bet liečia mūsų brolius, seses, pusbrolius, pusseseres, netgi kada nors mūsų vaikus. Bet kur gi mes galvosime apie kitus… Mano nuomone, visuomenė per ilgai tyli. Ypač už savo teises turėtų kovoti moksleiviai, virš kurių galvų kaba šis Damoklo kardas. Bet iš jų reakcijos galima pagalvoti, kad visi yra labai patenkinti tokia reforma ir naiviai tikisi pagerėjusios studijų kokybės.
Yra dalykų, kurie verčia mus pajusti, kad gyvename. Yra tokių dalykų ir mano gyvenime. Dabar, kaip niekada, jaučiu, kad gyvenu. Galbūt šis jausmas nėra iki galo realus ar tikras, galbūt jis tik pradeda pamažu virsti į tikrą ir apčiuopiamą, bet viskam yra pradžia, kaip ir pabaiga… Ši pabaiga turėjo anksčiau ar vėliau ateiti. Kada žmogus užsidaro savyje ir nenori išsakyti to, ką jaučia, ką galvoja, jis lieka nesuprastas ir vienas. Tikiuosi, taip bus neilgai. Tikiuosi, tas žmogus kada nors ras kitą žmogų, kuris jį supras ir norės dalintis su juo kiekviena miela diena. Sėkmės tam žmogui.
Tai štai kokie šiandieniniai mano pasvarstymai. Manau, dabar turėčiau vėl grįžti prie Kudirkos. Smagu, kad kartais mokslas yra kartu ir malonumas. Bet gaila, kad tai būna taip nedažnai…
:)