Different

Kai diena tooookia suknista, o nuotaika dar blogesnė, kas, jei ne draugai, ją praskaidrins? Šiandien visus laurus atiduodu Justui ir Eglutei, kurie bandė mane nugirdyti citrinine VODKA ;] Tiesa, ji nebuvo gryna, bet labai skani:

O dar labiau mane pralinksmino jų pasirašytas gimtadienio (!) atvirukas. Pasirodo, tai visai ne pavėluotas gimtadieninis sveikinimas, o padėka už abschreiben (nusirašymą:). Štai taip jis atrodė:

O štai tekstas (mokantiems vokiečių kalbą jį skaityti turėtų būti labai linksma:))

---

Atsimenat, rašiau, kad mano mylimiausi yra gatvės tvarkytojų profesijos atstovai - visada geri, nešaukiantys ir (bent jau atrodo) tokie nuoširdūs. Šiandien supratau, kokios profesijos atstovai yra nemaloniausi (man). Ir tai tikrai nėra žurnalistai (apskritai, visas tas reikalas su žurnalistais yra labai išpūstas, juk mes esame paprasti žmonės, tokie patys, kaip jūs). Taigi, žmonės, patekę šiandien į mano akiratį - kontrolieriai. Niekada nekalbu apskritai, nes APSKRITAI nieko nebūna. Kalbu tik apie dalį. Taigi, tie kontrolieriai (o konkrečiau dvi kontrolierės, kurias mačiau ne pirmą kartą), man pasirodė ne itin malonios. Aišku, kai toks darbas, tai ir geros nuotaikos trūksta. Iš pradžių supykau, kai pradėjo garsiai rėkt ant vieno vaikino (nors jis elgėsi labai negražiai), bet vėliau pagalvojau, kad man jų gaila. Nesusitvarkiusios, piktos, nervingos… ar tokio gyvenimo mes laukiame, kai svajojame apie suaugusiųjų pasaulį? Primenu, nekalbu apskritai. Yra tikrai labai gerų kontrolierių, kurie nepamiršta padėkoti, kai jiems parodai nuolatinį ar paduoti bilietą.
Ironiška, bet būtent tokie žmonės skatina eiti į priekį ir nepasiduoti. Man yra sunku, darbų begalė, bet aš tai ištversiu. Juk nenoriu ateityje būti pikta ir nervinga teta…

---

Visi žino, kad aš dievinu tą geltoną kempinę, kurią visi vadina Kempiniuku. Būtent dėl to gavau kelias dovanas iš draugų, tiesiogiai susijusias su šiuo mielu padaru.

Bet dabar užsikabinau ir su kitu mielu padaru. Tai balta katytė Kitty. Ji labai švelni, miela ir graži. Ir kai visi pamato ją nupieštą ant mano rankinės, pasisveikina. Tai va, dabar turėsiu du mylimiausius: kempiniuką ir Kitty.

Įsivaizduoju, kokį šoką patyrė visi mano ištikimieji skaitytojai, mano blog’e pamatę rožinę spalvą. Alix ir rožinė spalva - nesuderinama. Taip, kaip pvz. Hitleris ir raudona [vėl apie Hitlerį, vėl ir vėl ir vėl...]. Taigi, tuojau pat, kad nepatirtumėte kultūrinio ir visokio kitokio šoko, paaiškinu, kodėl rožinė. Viskas labai paprasta: man trūksta pavasario!!! Nesuprantu, kas pavogė mano gegužę? [taip, taip mėgstu savintis ne tik žmones, bet ir mėnesius, kaip Andželika iš Pramuštgalvių, kuri visada rėkdavo "manooo, viskas manoooo"]. Per savo varganus 21 - erius gyvenimo metus nemačiau tokios klaikios gegužės. Čia dėl ko? Dėl to, kad nešvenčiau savo gimtadienio, ar dėl to, kad neparašiau Kalėdų Seneliui, jog noriu šiltos ir saulėtos gegužės?…
O žinote, kaip vadintųsi kepsnys iš manęs? [šį klausimą man uždavė vienas labai mylimas draugas]… Taip, teisingai: jautienos kepsnys. O šiaip tai man trūksta saulės ir tai išduoda mano elgesys - esu pikta, šiek tiek bitchy, apatiška ir be jokių skrupulų siunčiu visą pasaulį po velniu. Bet, vis dėlto, kodėl gegužė tokia? Pikta, šlapia, šalta, arogantiška… visai kaip aš? O galbūt viskas dėl to, kad neseniai žmonijos vartojamoje terminijoje atsirado sąvoka “globalinis atšilimas”?
Ir vėl didaktiškas tonas… ir vėl. Bet ką darysi… Šiandien vienos laidos metu išgirdau tokį maždaug pasakymą: “Žemėje baigiasi ištekliai, todėl žmonės bus priversti ieškoti vietos kitose planetose…” - pasidarė baugu. “Tai įvyks maždaug 2120 metais” - aaaa tai ko čia nervintis, gi toli.. tiek negyvensiu! - pagalvojau aš ir… susigėdau. Pasijutau kaip Bušas. Pasijutau kaip tas verslininkas, nelegaliai statantis sodybą žmonių nesugadintoje gamtoje. Po galais, negi visi mes vadovaujamės principu “po mūsų nors ir tvanas”? O kai pagalvoji, juk taip ir yra. Kad ir vanduo. Valaisi dantis, o jis bėga… darai ką nors, o jis vis dar bėga… bėga ir bėga. STABDYKIME! Nes visa gamta greitai nuo mūsų pabėgs. Saulės nematysime ne tik gegužės mėnesį. Dangus bus apsiniaukęs. Piktas. Piktas ant žmogaus. Ir jo pyktis bus visiškai pagrįstas. Ar jūs norėtumėte, kad po kelių dešimčių metų kiekvienas mėnesis, ne tik toks gražus, kaip gegužė, būtų nupieštas tokiu vaizdu, kurį matome dabar? Aš - ne.
Nežinau, apie ką dainuoja Madonna ir Justin Timberlake dainoje “4 minutes”, nesigilinau. Bet aš šiuos žodžius šiandien pritaikau visiems mums, nes mes esame gamtos dalis, norime mes to ar ne: “we only got 4 minutes to save the world“.

Gerai, prisipažįstu. Esu viena iš tų, kurie labai keikia Euroviziją,
bet vis tiek ją žiūri. Va, ką tik iš bilandima.ru atsisiunčiau jo dainą
“Believe”. Ir ką tik iš mano WMP nuskambėjo žodžiai: “but if I keep
going on, it will never be impossible”. Štai, jeigu bandysime bandysime
ir dar kartą bandysime, kada nors mums pasiseks.

Šiandien tikrai nekaltinčiau Jeronimo, kad nepateko į finalą. Ne-a.
Padainavo jis gražiai, šiek tiek drebėjo balsas, bet vis tiek viskas
buvo pretty good. Bet. Bet lygis buvo per aukštas tokiam konkursui,
kaip Eurovizija.
Iš esmės nesutinku su pavadinimu EUROVISION SONG CONTEST.

Labiau tiktų:
a) EUROVISION country CONTEST
b) EUROVISION show CONTEST
c) EUROVISION politics CONTEST
d) EUROVISION fun CONTEST
e) EUROVISION crap CONTEST
Žodžiu, bet kas, tik ne EUROVISION song CONTEST (geriausią variantą išsirinkite patys).

Jeronimo nesuprato. Lietuviai, jį išrinkę, suprato. Ir dėl to, manau,
reikėtų tik džiaugtis. Turiu vilties, kad pagaliau bunda lietuvių
muzikinė sąmonė.
Kas išrinko tokias dainas, kaip broliukų latvių ar ukrainietės? Neįsivaizduoju. Ir net nenoriu įsivaizduoti.

Balsuojama už:
a) blizgučius
b) krūtinę
c) kojas
d) berniukus - saldainiukus
e) šalį
Žodžiu, bet ką, tik ne muziką.

Kažkas DELFI komentaruose (nors vos ne moksliškai įrodyta, jog ten rašo
psichiškai nesveiki žmonės) labai taikliai pasakė, kad galbūt
turėtumėme daryti kaip Italija - screwinti Jevrovižn? Manau, gera idėja.
Juolab, kad bene jokia kita Europos šalis į šią klounadą nežiūri rimtai
(galite įsitikinti pažiūrėję į UK ar Ispanijos atstovus).
Turiu ir sprendimą: sukurkime kitais metais CRAP UNITED. Ir padarykime atranką. Rimtą atranką.

Kandidatai:
a) Minedas
b) Antanas
c) Džordža
d) Faina
e) Karklelis
f) Ostapenko
g) Suopis ir Rambynas
h) Die2kai
i) įrašyk savo kandidatą

Žodžiu, maksimalus žmonių skaičius Eurovizijos scenoje - 6. Savo favoritus išsirinkite patys.

Bet vis dėlto, rytoj žiūrėsiu Jevrovižn. Ir man tai tikrai bus
Jevrovizija. Vien dėl Evgenijaus. Mano mylimiausio visų laikų čiuožėjo.
Nepakartojamo talento. Galite įsitikinti čia:

Dimos pasirodymas
pusfinalyje buvo silpnokas. Bent jau lyginant su “Never let you go”.
Dovanokit, šį kartą būsiu šališka: lietuvio nėra, o kai jo nėra, tai aš ten, kur Ženia.

Let’s celebrate Jevrovižn

Jie negalvojo, kad žudo savo vaiką. Mes negalvojame, kad žudome savo vaikus. Mes jų neturime. Bet žudome. Kasdien ir dideliais kiekiais. Mes nesusimąstome, kad nepakanka to, kad patys gyvename. Mes žudome savo vaikus.
Kodėl taip žiauriai - paklausite jūs. Aštuntokė. Insultas. Iš kur tokie jauni žmonės turi tokias baisias ligas? Besilankančių onkologijos skyriuose amžius ir veidai jaunėja. Vis jaunesni žmonės išgirsta diagnozę, kuri apverčia visą gyvenimą aukštyn kojomis. Negrįžtamai.
Atrodo, taip lengva pasakyti: viskas, nuo šiandien (arba dažniausiai nuo rytojaus) pradedu gyventi sveikai, pradedu rūpintis savimi. Bet, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, tam nėra laiko. Gyventi sveikai nėra laiko. Geriausiu atveju per dieną, tokią įtemptą ir darbingą, sugebi (greitu ėjimu perskrisdamas gatvę ar važiuodamas automobilyje/viešajame transporte) suvalgyti šokoladą ir išgerti kavos. Iš automato. Prikimštos visokių chemikalų ir kitų nelabai aiškių medžiagų. Bet ką daryti? Jeigu nespėji ramiai prisėst ir sukramtyti kiekvieną kąsnį mažiausiai trisdešimt kartų?
Atrodo - viskas yra lengva. Tiesiog pradedi valgyti tai, kas sveika, sportuoji. Bet dažnas iš mūsų net ir tam laiko neturi. XXI amžiaus viena iš vertybių yra laisvė, bet pagalvokime, ar iš tikrųjų esame laisvi. Ne… mes esame laiko kaliniai. Mes tarnaujame pinigams, kurie sulyg kiekviena mūsų diena atima dalelę gyvybės.
Valgiau agurką. Ir nebūčiau supratusi, kad tai yra agurkas, jeigu jis nebūtų žalias ir pailgas. Turbūt jau seniai pamiršau tikrojo agurko skonį. Vokiečių kalbos dėstytoja pasiūlė pauostyti bananą. Lygiai taip pat: jeigu jis nebūtų geltonas ir išskirtinės formos, niekada gyvenime neatspėtum, kad valgai būtent bananą. Viskas yra prikimšta chemikalais. Gerinančiais skonį, išvaizdą… prailginančiais galiojimo laiką. Bet tikrai neprailginančiais mūsų gyvenimo laiką.
Mes bėgame. Ir sustojame tik tada, kai į mus trenkia žaibas iš giedro dangaus. Sustojame, apsižvalgome. Kurį laiką negalime patikėti. Ir pasikeičiame. Pasikeičiame iš vidaus. Tada kelio atgal nebėra…
Kas svarbiau - gyvenimo kiekybė ar kokybė? Yra toks rusiškas pasakymas: “kto ne kurit i ne pjet, tot zdarovenkim pamriot” (kas nerūko ir negeria, tas mirs sveikas). Žmonės dideliais kiekiais ir tempais vartoja gyvenimą, pabando visko ir miršta. Vis jaunesni ir jaunesni. Bet ar tai yra blogai? Apskritai, kas yra geriau: gyventi save varžant ir ilgai, ar viską sau leidžiant ir taip susitrumpinant savo dienų Žemėje skaičių? Nežinau, turbūt dar neapsisprendžiau. Bet kažkodėl tie žmonės, kurie atsistoja ant mirties slenksčio, pasirenka gyvenimo kiekybę…

---

Dažniausiai suvokiame, kad svajonė išsipildė tik po to, kai ji išsipildo. Šį kartą buvo kitaip. Įsisąmoninau, kad viena iš mano mažių svajoniukų išsipildys. Skaičiau žinias tiesioginiame eteryje. Ne, ne tai buvo mano svajonė. Mano svajonė buvo radijas, o dabar, atrodo, priartėjau prie jos.
Pagal šios dienos įvykius galima būtų sukurti mini filmuką. Jis turėtų būti labai dinamiškas ir pagrindinė herojė turėtų viską įsisąmoninti tik dienos pabaigoje. Tas laikas, kurį praleidau Lietuvos Radijo newsroome, man dabar atrodo kaip filmo epizodas.
Pabandykime įsivaizduoti dvi vietas vienu metu. Lietuvos radijas ir mažyčio Lietuvos kaimo namukas. 

8 val. 57 min.
Lietuvos radijas

Ruošiuosi skaityti žinias. Man duoda paskutinę suredaguotą žinią, turiu ją garsiai perskaityti ir parašyti headline’ą. Paskutinę akimirką paaiškėja, kad orai suredaguoti blogai, bet nepanikuoju - viskas bus gerai. Sėdu prie mikrofono, Audrius duoda paskutinius nurodymus. Lieku studijoje viena, tik už manęs sėdi “Ryto Allegro” vedėja.
9 val. ON THE AIR. Nuo pat pirmo žodžio patenki į vietą, iš kurios nėra kelio atgal.
9 val. 5 min. jautiesi taip, lyg būtum iš naujo gimęs.

8 val. 57 min.
Mažas Lietuvos kaimelis

Pasilenkusi senutė įjungia Lietuvos radijo antrą programą. Tuoj žinios. Įdomu, kas naujo mūsų gimtinėje, kas gero pasaulyje? Sustabdom kadrą. Toje vietoje, kurioje senutė įjungia radijo imtuvą. Būtent dėl šitos akimirkos, vienos vienintelės, prabėgančios kartu su saulės spinduliu, mes skaitom žinias. Mes jas rašome ir redaguojame.

Tai - tikrasis gyvenimo prieskonis.
Tiesioginis eteris.
To nesupras tie, kurie nemato prasmės, kuriems tai yra “nieko tokio”. Man - tai skaniausias pasaulyje patiekalas. Kurio pirmą kartą paragavau šiandien. Reikia įamžinti šią dieną akmeny ;]]]

P.S manau, visos esame be galo dėkingos mūsų gerbiamam dėstytojui Audriui už begalinį pasitikėjimą ;))

Pastaruoju metu (draugai turėjo pastebėti) dažnokai vaikščioju nuleidusi nosytę. Tiesiogine ir netiesiogine prasme. Šiandien irgi visą dieną taip buvo iki tol, kol pažvelgiau aukštyn. Ir pamačiau štai ką:

Ir kas atsitiko? Alix, laiminga kaip niekada, nubėga namo pasiimti fotoaparato ir gražiai nufotografuoja obelų žiedus… Mane veikia pavasaris. Bet noriu, kad būtų šiltesnis… Bet kaip gražu. Nors ir šalta. Šalta ne tik aplink, bet ir viduje. Mano jausmai maištauja, o protas bando juos sutramdyt. Būkite geri, kas nors, išraskite prašau morfiną nuo jausmų… Ir ko gi klausyti? Jausmų ar proto?

---

Apsisprendžiau: šiemet nešvęsiu gimtadienio! It’s not a big deal - pasakysite. O aš jums atsakau - it is! Nuo pat tada, kai save atsimenu, švenčiau savo gimtadienius. Vienais metais jie buvo smagesni, kitais - visai nevykę. Bet švenčiau. Stengiausi, organizavau. Bet kam? Manau, atėjo laikas sustoti. Sustoti mano dieną, kartoju MANO DIENĄ, daryti gimtadienį kitiems. Stengtis dėl kitų, nertis iš kailio, kad visiems būtų linksma ir smagu. Turbūt greitai mano gimtadienis taptų nacionaline švente. O aš taip noriu, kad ši diena būtų vien tik mano. Praeitais metais vienas vaikinukas man, sveikindamas su gimtadieniu parašė: “kaip šviečia saulė šiandien, tau pasisekė. Šiandien - tavo diena“. Tai buvo bene geriausias sveikinimas. Visi kiti net nesusimąsto, kad jie ateina ne mane pasveikinti, o patys pašėlti, susirasti naujų draugų ar pan. Ir kai pasakau, kad šiemet mano gimtadienio NE - BUS, tai išgirstu: “mes susimesim, jeigu tai dėl pinigų“. Ne, tai ne dėl pinigų. Tai dėl to, kad noriu, kad nors vieną kartą gyvenime mano gimtadienis būtų MANO, o ne ko nors kito šventė. Nors, vargu ar jūs tai suprasit.

---

O dabar pristatau dainą, kurią atradau šią savaitę. Dainininkė buvo visiškai man nežinoma, bet daina labai patiko. Įvertinkite patys:

Šiandien man į galvą atėjo labai absurdiškas klausimas: ar neapykanta - tai ta pati meilė, tik su minuso ženklu? Mąsčiau mąsčiau ir išmąsčiau tokių neįtikėtinų dalykų…! Žmogus dažnai pradeda nekęsti to, kuris jam visai neseniai labai patiko arba kurį jis mylėjo. Juk ne veltui egzistuoja posakis “nuo meilės iki neapykantos - vienas žingsnis”. Aš pati labai dažnai nuoširdžiai vartoju pasakymą: nekenčiu tavęs, nes tave myliu. Juk taip lengviau. Lengviau yra pradėti nekęsti žmogaus, kai jis tave atstumia, kai neatsako į tavo jausmus. Tada bandai sau įrodyti, kad tas žmogus - visiškas niekas. Kartais net pradedi jį įžeidinėti ir padarai taip, kad ir jis tavęs nekęstu. Lengviau nekęsti buvusio vaikino, kuris tave metė kol tu jį vis dar mylėjai, negu pabandyti tapti draugais…
Yra žmogus X. O jūs esat Y. Jūs mylite X visa savo esybe - tai stiprūs jausmai. Jūs jau prijaukinti, prisirišę ir įsimylėję. Tada X nusprendžia, kad jam patinka N ir jus palieka. Kadangi jūs X negalite nejausti stiprių jausmų - turite pasirinkti, kuris jausmas tai bus: meilė ar neapykanta. Toliau skrajoti padebesiais ir mylėti būtų pernelyg didelė kančia, todėl prie meilės, tokio stipraus jausmo, dedame minuso ženklą ir pradedame nekęsti. Nekęsti visa širdimi. Mylėti visa širdimi. Ir vėl nekęsti. Įrodinėti sau: aš jo/jos nekenčiu. Jis/ji man nebereikalingas/a. Nors širdis sako: aš ją/jį myliu. Jis/ji man vis dar reikalingas/a.
Tai kaip yra? Ar neapykanta - tai meilė su minuso ženklu?!

---