Different

Ką gi. Turime naujus Europos čempionus! :) Ir tai yra Ispanija!!! Iš tikrųjų visada norėjau, kad laimėtų Portugalija, bet Ispanija - mano komanda nr. 2, tai turėtumėte suprasti, kad be galo džiaugiuosi. Dar džiaugiuosi ir dėl to, kad nelaimėjo Vokietija. Nemėgstu šios komandos ir tiek. Pripažinkime, ispanai vakar žaidė įspūdingai. Rungtynių pabaigoje drebėjo visas mano kūnas, tėtis nervinosi ne ką mažiau. Šiek tiek buvo gaila, kad ispanai laimėjo be Raulio, bet matyt tokia Aragoneso taktika buvo gerai apgalvota. Trys savaitės futbolo baigėsi. Gaila. Bet viskas yra gerai, kas gerai baigėsi. Viva la España! Viva la campeones!

Daugelis moterų kalba apie tai, kad vyras turi būti vyriškas. Bet ką tai reiškia? Ar vyriškas yra tas, kuris yra stiprus, o galbūt tas, kuris sudaužo snukius visiems, kurie bando artintis prie jo moters ? Manau - kiekvienam savo. Vyriškumas - tai ne tik išvaizda. Tai elgesys, vidinis žavesys, charakteris ir daugelis kitų būdo bruožų. Vyriški gali būti net ir patys kvailiausi dalykai. Pvz. man vyriška yra, kai vaikinas vairuoja arba kai yra apsivilkęs megztinį su gobtuvu. Kiekvienai merginai yra kitaip. Kiekviena vyriškumą vertina vis kitaip.
Neseniai kalbėjau su savo drauge būtent šiuo klausimu. Išrinkau tris pačius vyriškiausius vyrus (man). Ir, kaip bebūtų keista ar ne, mūsų nuomonės sutapo. Turbūt nenuostabu, kad du iš jų yra futbolininkai. Ir visai ne dėl to, kad mylime futbolą, mes juos išrinkome… Tiesiog futbolininkai ir apskritai sportininkai yra vyriški. Vienas iš jų yra aktorius. Turbūt jo personažas viename populiariame seriale mus taip sužavėjo. Spręsti jums, ar sutinkat, ar nesutinkat su mūsų nuomone. Jeigu nesutinkat, laukiu jūsų “vyriškiausių” :)

---

P.S. Čia ne į temą, bet ieškau žmogaus, kuris moka japonų ar kinų kalbą :)

Pastaruoju metu sulaukiu daug klausimų iš abiturientų apie žurnalistikos studijas. Jie nori žinoti, kaip vyko kūrybinis konkursas, kaip studijos, ar man patinka. Prisiminiau, kad kai buvau dvyliktokė, su draugėmis nuėjau į atvirų durų dieną. Nuo jų visų skyriausi tuo, kad tvirtai žinojau, ko noriu. Jos vis dar abejojo, rinkosi tarp kelių specialybių. O aš žinojau. Jau nuo 7 klasės. Bet svarbiausia yra žodžiai, pasakyti vieno tuometinio žurnalistikos studento: “Jeigu galite nestoti į žurnalistiką - nestokite”. Manau, tik dabar supratau, ką jis turėjo omenyje. Stoti į žurnalistiką aš patariu tik tiems, kurie 101% žino, kad savo ateitį nori sieti būtent su šia beprotiška veikla. Jūs turite būti pasiruošę mūru ginti savo pavardę, nemiegoti naktimis, susitvarkyti su deadline’ais, būti pasiųsti velniop ir dar toliau. Kažkas sakė, kad žurnalistas - gyvenimo būdas. O gal? Juk žurnalistai neturi darbo valandų, jie praktiškai dirba visur ir visada. Nenustebk, jeigu tau saldžiai miegant vidury nakties paskambins kas nors ir praneš apie įvykį. Reakcija turi būti žaibiška. Pastabumas - neįtikėtinas.
Vienoje knygoje rašoma: “žurnalisto nedomina laiku išvažiavę traukiniai ar išskrydę lėktuvai”. Žurnalistas - žmogus, matantis tai, ko nemato kiti. Ne, tai nereiškia, kad jis turi antgamtinių galių. Tiesiog jis sugeba skaityti tarp eilučių. Įdomu yra tai, kad daugelis žurnalistų niekada savo vaikams ar pažįstamiems jaunuoliams nepatartų stoti į žurnalistiką ir pasirinkti būtent tokią duoną. Kodėl? Čia kiekvienas turi savo argumentų. Aš niekada nesiūlau nestoti į žurnalistiką. Manau, žmogus tiesiog pats turi nuspręsti, ar jam tai tinka, ar ne. Kartais tas apsisprendimas yra labai sunkus. Aš visada buvau tokios nuomonės, kad jeigu tau patinka dar viena kokia nors sritis be žurnalistikos, rinkis ją. Jeigu nori būti žurnalistas - turi būti susikoncentravęs ties žurnalistika ir netgi įsimylėjęs ją. Jokiu būdu nesakau, kad negalima mokytis vieno, o vėliau kito dalyko. Taip kartais naudingiau (žurnalistai, baigę teisę, gali rašyti teisės temomis). Bet jeigu yra pasirinkimas - rinkitės kitą variantą. Kitaip tariant: jeigu galite nestoti į žurnalistiką - nestokite.
Žinau, kad pas mus ateina žmonės, kurie yra užsidegę žurnalistika, kurie yra laimingi po tos euforijos, kokia juos aplankė po to, kai jie sužinojo apie įstojimą į tą specialybę, kuri yra tituluojama prestižine. Taip, sakoma: žurnalistai - pažangioji visuomenės dalis. Bent jau norėtųsi, kad taip būtų, bet taip toli gražu nėra. Žurnalistikoje šiuo metu gausu vidutiniokų, bandančių šokti aukščiau savo galimybių. Yra tokia idėja, kad pvz. fyfa - tai ne išvaizda, o gyvenimo būdas. Žurnalistika, lygiai taip pat - gyvenimo būdas, mąstymo būdas. Šiek tiek kitokio mąstymo būdas.
Nereikia jokiu būdu keltis dėl to, kad tave mato per TV ar girdi per radiją. Arba dėl to, kad tavo pavardė figūruoja žurnale ar laikraštyje. Iš esmės žurnalistai (normalūs) nėra pasikėlę, tai patys žmonės juos kelia. Tie, kurie pasijaučia pasaulio bambomis dar tik studijų metu - nieko verti. Jie netobulėja, jie stovi vietoje, t.y. prie veidrodžio, ir puikuojasi savimi. Kritiškai reikia žiūrėti ne tik į pasaulį, bet ir į save.
Taigi, jeigu nusprendei tapti žurnalistu, pagalvok dar kartą. Ar tikrai to nori? Ar tikrai nėra kitų pasirinkimų? Ar nesigailėsi? Ir tada, apgalvojęs (-usi) visas galimybes, ateik į stojamąjį konkursą arba saldžiai tą dieną pamiegok.

Beje, daugiau informacijos apie žurnalistikos studijas rasi čia.

Tokio futbolo čempionato aš dar nemačiau. Iš pradžių rungtynės primena labiau vandens futbolą, vėliau komanda sugeba išlyginti ir net persverti rezultatą pačioje rungtynių pabaigoje. Dar kita komanda sugeba įmušti įvartį tada, kai teisėjas jau rengėsi švilpti, skelbdamas, kad rungtynės jau baigtos. Iš visų prognozuojamų šio čempionato favoritų, liko tik du. Ir tai jie nebuvo įvardijami kaip pagrindiniai favoritai. Nors mano mylimiausia komanda ir iškrito jau ketvirtfinalyje, bet man šis čempionatas yra žavus. Žavus todėl, kad yra nenuobodu, nes negali būti tikras, kad laimės ta ar ana komanda. Visi buvo tikri, kad laimės kroatai - jie iškeliavo namo. Tas pats su olandais, kuriems buvo pranašaujamas čempionų titulas. Aišku, nėra viskas taip blogai. Viena iš komandų, už kurias sirgau jau prieš šį čempionatą, vis dar dalyvauja turnyre. Tai Ispanija. Gaila tik, kad iš keturių likusių komandų sergu už tas dvi, kurios susitiks pusfinalyje. Bet tai reiškia, kad bent viena iš mano palaikomų komandų žais finale. Tiesa, jeigu finalas bus tarp Rusijos ir Vokietijos (kas labai tikėtina) - tai jau bus panašu į III pasaulinį karą. Kova bus NE-RE-A-LI.
Jeigu laimės bet kuri iš pirmos pusfinalio poros komanda (Vokietija ar Turkija) - visiškai nesidžiaugsiu. Turkai man nepatinka, vokiečių negaliu pakęst. Jeigu laimės Ispanija - smagu. Nors ir be Raulio, bet vis tiek tai yra Ispanija. Jie visada nueidavo labai toli, bet aukščiausių vietų užimti nesugebėdavo, galbūt dabar pasiseks. Jeigu laimės Rusija - džiaugsiuos, nes tai yra tėčio mėgstamiausia komanda, todėl ir aš juos palaikau. Be to, jie pradėjo žaisti neįtikėtiną futbolą, jie mane taip sužavėjo ir nustebino, kad jeigu jie laimės - tai bus tikrai tikrai nuostabu.
Belieka tik džiaugtis futbolu. Neprognozuojamu, dinamišku, nepakartojamu. Aš jau nebepykstu, kad mano komanda išvyko namo. Juk tai futbolas. Jame daug ką lemia sėkmė. Laimės ta komanda, kuri sugebės nustebinti visus ir užčiaupti skeptikus, kalbančius, kad šis čempionatas - nesąmonė.

Neseniai atradau dalyką, panašų į anti - wikipedią. Pasirodo, tokį dalyką turi ne tik lenkai, rusai ar anglai, bet ir lietuviai. Štai oficialusis juokopedijos puslapis žiūrėti čia.
Rasite jame labai įdomių dalykų apie istoriją, įvykius, žmones ir t.t. Aišku - viskas parašyta juoko forma. Tiesa, patariu pasiskaityti apie Lietuvą kitomis kalbomis, pvz. anglų. Turėtų būti įdomu, žinant, kad jie mūsų šalį įsivaizduoja taip, kokią ją matote <-- šiame žemėlapyje.
Beje, mokantiems lenkų kalbą patariu pasiskaityti gausius straipsnius apie Howardą Webbą ir planus jį nužudyti.

Yra fanai ir yra futbolo psichopatai. Aš - psichopatė. Nerašysiu čia daug to įrodymų, leisiu faktams “kalbėti patiems už save” (neseniai sužinojau, kad toks pasakymas yra netaisyklingas, todėl rašau kabutėse). Taigi, Euro2008 metu mano namai atrodo štai taip:

O čia mūsų su draugės darytos lėlės WOODOO (prieš 2 metus). Jos iki šiol pasitarnauja, nes portugalai stebėtinai dažnai susitinka su šitais veikėjais.

P.S. Šita lėlytė iš kairės yra storesnė dėl to, kad viduje gyvena Bastianas Schweineschtainygėris.

---

Taigi, kas nors dar abejoja, kad esu futbolo psichopatė? :D

Futbolo (kaip ir krepšinio kartais) komentatoriai nusišneka. Ir, bent jau aš, jiems tai atleidžiu - transliacija tiesioginė, reakcija turi būti žaibiška, turi pažinoti kiekvieną žaidėją ir t.t. Aišku, būčiau dėkinga, jeigu jie nepainiotų Austrijos komandos su Lenkija vien dėl to, kad abiejų šalių herbuose yra erelis (beje, lenkų - baltasis, austrų - juodasis). Taip pat būtų šaunu, jeigu jie nesakytų “teisėjas skelbia rungtynių pabaigą” po pirmojo kėlinio, arba nesakytų, kad portugalai po kažkiek ten metų pertraukos laimėjo prieš portugalus. Visa tai - niekis. Būna, pasitaiko. Bet…
Kai sporto “žurnalistai” arba bent jau bandantys jais apsimesti, nusprendžia išleisti “solidų” žurnalą, skirtą Euro 2008, tai, manau, turėtų labiau pasistengti. Apie rašymo kokybę aš nespręsiu, bet tokių klaidų atleisti negaliu:

Pasirodo, Europos futbolo čempionatas vyksta visai ne Europoje (!):

Su geografija šio žurnalo rengėjams tikrai prastai. O tai, kad nežino kaimynų sostinės - visiška gėda:

Va taip va, mielieji kolegos.

Nesutinku su pasakymu, kad ketvirtoji valdžia yra žiniasklaida. Ketvirtoji valdžia yra Holivudas. Bent jau man Holivudas daro didesnę įtaką, nei lietrytis ar net Lietuvos radijas. Tiksliau, filmai ir serialai daro man įtaką. Šiandien antrą kartą pradėjau žiūrėti “Grey's Anatomy” 2 sezoną. Jame tokios dvi įdomios serijos buvo, kurių viena vadinasi “It's the end of the world”. Toje serijoje pagrindinė herojė uždavė klausimą: If you knew it's your last day on the Earth, how would you spend it? Bandžiau susimąstyti, ką daryčiau pati. Manau, dauguma pasirinktų dieną praleisti su savo gyvenimo meile. Aš tokios neturiu, todėl taip praleisti paskutinės dienos negalėčiau. Kiti galbūt šoktų su parašiutu tam, kad patirtų tą jausmą, kai esi tarp žemės ir dangaus ir visiškai nekontroliuoji situacijos. Aš turbūt nesiryžčiau (šiaip ryžčiaus, bet ne paskutinę gyvenimo dieną). Dar kas nors nuvažiuotų į savo mėgstamiausią vietą, kuri kelia gražiausius prisiminimus, ir ten praleistų visą dieną. Aš tokios vietos neturiu. Nežinau, tikrai nežinau, kaip praleisčiau paskutinę dieną Žemėje. Gal parašyčiau kokią nors dainą ir sudėčiau į ją viską, ką jausčiau. O gal visą dieną praleisčiau su gitara rankose, grodama ir dainuodama. Et, ne veltui sakoma Carpe diem. Aš kol kas nemoku, bet labai stengiuosi išmokti.

Šiaip tai esu tinginė ir nevaikštau į koncertus. Tuo labiau į tuos, kurių kaina viršija šimtą litų. Bet kažkada, kai dar į Lietuvą ne taip masiškai plūsdavo pasaulinio garso grupės ir atlikėjai, sakiau, kad eičiau tik į Avrilės arba Linkin Parkų koncertą. Pasirinkau Linkin Park ir nepasigailėjau. Šiai grupei, visų pirma, esu dėkinga dėl to, kad ištraukė mane iš POP'so. Kai pradėjau klausytis Linkin Park, tai prie POP'so jau nebegrįžau. Jie pakeitė mano muzikinį suvokimą, todėl juos taip myliu.

Už nuotraukas dėkoju Justei, už parvežimą namo - Andriui :]

Linkin Park - Leave out all the rest

Linkin Park - What I've done