Different

Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nesiliauna demonstruodami (-os) savo, atsiprašau, debiliškumą. Aš esu skaitytoja, žiūrovė ir klausytoja. Nors studijos negrįžtamai pakeitė mano skaitymo/klausymo/žiūrėjimo įgūdžius, bet aš vis tiek esu tokia pat, kaip ir kiti Lietuvos piliečiai. Kodėl man yra brukamos tos nesąmonės, tas visiškai neoriginalus “PR’as”?! Kur tik nepasuksi akis - visur pilna Zvonkės, Mijos ir Sabutytės nuotraukų. Kiek galima?!
Mano kantrybės taurę perpildė LNK laida “Trečias nereikalingas”. Žiūrėjau ir šlykštėjausi. O žiūrėjau todėl, kad vis dar netikėjau, kad galima taip žemai pulti. “Mieli žiūrovai, išreiškite savo nuomonę, kuri yra kalta dėl konflikto - Mija ar Zvonkė”? Aš suprantu, kad yra žmonių, kuriems trūksta proto suprasti, kiek šitas dalykas yra apgailėtinas. Jie rašo žinutes, balsuoja. Leiskite paklausti: ar jūs ten buvote? Ar matėte? Kodėl Jūs galite spręsti kas kaltas, o kas ne?! Ar nesupranta žmogeliai, kad vis tiek “laimės” Mija, nes LNK ją “remia”???
O Sabutytė? O šita pademonstravo savo didį protą vienu vieninteliu sakiniu: “apsinuoginau, nes to iš įžymybių reikalauja žmonės”. Na šlykščiau ir bukiau ir būti negali! Supykdė iki begalybės. Tiesą sakė Skaiva radijo stoties M-1 eteryje: “žmogus sau rado pasiteisinimą tam, kad galėtų demonstruoti savo “grožybes”.
Jūs man pasakykite, ar Lietuvoje nebeliko sveikų žmonių, kurie dėmesį nori pritraukti savo talentu ir muzika, o ne skandalais, nuogu užpakaliu ir pan.?! Na, yra tokių, pvz. Andrius Mamontovas. Bet tokių yra mažuma. Apgailėtina.
Ir kad baigtųsi visa šita nesąmonė: siūlau per rinkimus, kartu su referendumu dėl Lietuvos AE uždarymo, surengti referendumą dėl Mijos ir Zvonkės! Klausimas skambėtų taip: Kas kaltas dėl konflikto? Atsakymai du: a) Mija; b) Zvonkė. Tai, kuri surenka mažiau taškų, atimama pilietybė. Kaip jums ši idėja? Gal PAGALIAU baigsis tos nesąmonės mūsų gražioj tėvynėj?!

PIKTA A.

P.S. Atsiprašau, kad aš savo įrašu, kad ir labai piktu, vėl darau p. Zvonkei, p. Pilibaitytei ir p. Sabutytei PR’ą!

Kai myli, tai myli už viską. Kai nemyli, tai nemyli visai. Pekine yra devyni milijonai dviračių - tai faktas. Tai dalykas, kurio mes negalime paneigti. Kaip ir tas, kad aš NEmylėsiu tavęs iki mirties.
Tu negali kvėpuoti, nes meilė tau to neleidžia. Tavęs apskritai nebėra. Kam reikia mindžioti mano meilę? Jos ir taip beveik neliko.
Kad ir kaip sunku, kad ir kaip skaudu, aš kvėpuosiu. Aš nieko nebijau, aš tik turiu žinoti, kad galiu kvėpuoti…

A.

Kai važiuoju namo autobusu, kartais atsisėdu prie pat vairuotojo kabinos ir man po nosim iškyla toks didelis plakatas, kuriame surašytos visos keleivių bei kontrolierių teisės ir pareigos bei begalė kitų dalykų. Tai va, kartais, neturėdama ką veikt, vis pasiskaitau, ką ten rašo. Lektūra ne iš įdomiausių, bet visai naudinga.
Dabar šiek tiek išleiskime į aguonų lauką pasiganyti mūsų fantaziją. Užsimerkime, įsivaizduokime save stotelėje belaukiant autobuso numeris X. Valanda 17:20 (juk žinote, ką tai reiškia). Žmonių - begalė. Atvažiuoja autobusas. Ką matote? Taip, taip - žmonės nulipa nuo šaligatvio ir bėga pasivyti autobuso, kurio vairuotojas, neturėdamas kito pasirinkimo, sustoja gal per tris metrus nuo šaligatvio. Kas pirmas veržiasi į autobusą? Na dar pagalvokite. Ooo taip, tai senutės, kurios yra linkusios kaltinti jaunimą dėl tokių nesuvokiamai nepadorių laikų ir kurios mėgsta skųstis, kad jau labai senos ir silpnos yra. Kai jos stovi prie autobuso durų, taip apie jas tikrai nepasakysi. Na, ir visi kiti grūdasi paskui jas. Lipa vienas kitam ant kojų, plėšo Maximos maišiukus, spėja vienas kitą aprėkti ir pasiginčyti.
Bet grįžtant prie mano minėtų taisyklių. Ar Jūs žinojote, kad pirmenybę į autobusą įeiti turi nėščios moterys, moterys su vaikais bei invalidai, be abejo? Vėl užmerkiame akis ir įsivaizduojame realią situaciją… Moterys, nenorėdamos, kad jų vaikai būtų sutrypti, kantriai laukia, kol visa minia vargais negalais sulips į autobusą ir tik tada lipa į jį kartu su savo vaikais.
Tų teisių ir pareigų yra tikrai nemažai. Pvz., jeigu jūs vežate bagažą, kuris užima dar vieną papildomą vietą, tas jūsų bagažas turi turėti bilietuką. O kaip yra iš tikrųjų? Kaip tik šiandien važiavau troleibusu. Prie pat taisyklių lentelės sėdėjo mergina, kuri tiesiog padėjo savo rankinuką ant šalia esančios vietos. Ar ji turėjo du bilietus? Abejoju. Ar ji skaitė taisykles? Dar labiau abejoju.
Taigi, jeigu netyčia atsisėsite prieš pat važiavimo viešuoju transportu taisykles, pasiskaitykite jas, tikrai naudinga. Ir dar prašau: nemindžiokite kojų, nesilieskite (jeigu tai įmanoma), nesistumdykite, nes negi sunku pasakyti “atsiprašau, ar jūs lipsite kitoj stotelėj”? Kas žino, gal kada nors važiuosime tuo pačiu autobusu ar troleibusu? :)

A.

Aš vis mąstau: kada reikia pradėti gyventi? Šiandien? O gal rytoj? O gal dar kokį mėnesiuką vieną, kitą palaukti? Labai dažnai galvojame: na, dar paarsiu kokius pusę metų, o tada tai pagyvensiu… Mes dirbame viršvalandžius, mes taip skubame, kad neretai pamirštame ne tik pavalgyti, bet ir artimiausius žmones.
Kada paskutinį kartą Jūsų mylimasis/mylimoji išgirdo frazę “aš tave myliu”? Arba “ačiū, kad esi”? Aš stengiuosi tai kartoti savo brangiausiam žmogučiui, kiek tik įmanoma dažniau, nes noriu, kad jis tą žinotų ir niekada nepamirštų. Kada paskutinį kartą skyrėte nors pusvalandį sau? Arba savo vaikams? Arba vyrui?
Ypatingas akimirkas galima kurti kiekvieną dieną. Tik tam reikia sustoti, nebebėgti šio gyvenimo maratono. Nesvarbu, kuris atbėgs prie finišo pirmas, mes visi prie jo atbėgsime. Ir kai finišas bus pasiektas, visiškai nesvarbu bus, ar jūs dėvite paprastus marškinius, ar vardinius. Ar jūsų rankinė iš Gariūnų, ar Prada. Kiek Jūs automobilių turite garaže ir pan.
Tie, kurie gyvenimo kokybę matuoja tik pinigais, klysta. Nesiginčysiu, pinigai yra tai, kas svarbu, be ko šiais laikais neapsieisi. Bet man žymiai svarbiau yra artimų žmonių sveikata, būvimo su jais akimirkos, kurios yra tiesiog neįkainojamos.
Mes lekiame link to gyvenimo finišo tam, kad KADA NORS galėtumėme jaustis ir gyventi patogiai. Tam, kad KADA NORS galėtumėme aprūpinti vaikus. Tam, kad KADA NORS galėtumėme gyventi be rūpesčių ir turėti viską, ko norime. Bet ar mes esame laimingi ne KADA NORS, o DABAR? Ar esame laimingi, kad grįžtame namo tada, kai mylimasis/mylimoji jau miega ir neturime galimybės pasakyti, koks jis/kokia ji yra mums brangus/brangi? Mes juk net nesvarstome galimybes, kad rytoj visa tai jau gali neturėti jokios reikšmės. Teisingai kažkas yra pasakęs: gyvenk taip, lyg tai būtų paskutinė diena tavo gyvenime. Ar Jūs norėtumėte savo paskutinę gyvenimo dieną praleisti darbe? Ar Jūs norėtumėte paskutinę gyvenimo dieną vis dar galvoti apie tai, kaip KADA NORS bus gera? Nemanau. Nors sunku yra pakeisti įsišaknyjusias nuostatas, kad žmogus gyvena tam, kad uždirbtų pinigus, kad KADA NORS galėtų juos panaudoti, tačiau vertėtų susimąstyti, ar būtent tai yra svarbiausia mūsų gyvenime.
Todėl aš klausiu ne tik savęs, bet ir Jūsų: kada gyvent, jeigu ne dabar?

Tiek daug dalykų prisikaupė, kol nerašiau, kad net nežinau, nuo ko turėčiau pradėti. Buvo tokių dalykų, kurie man iš karto priminė užmirštą blogą. Per šį laikotarpį pasidariau nemažai išvadų, nors išvadų darymas yra viena iš mėgstamiausių mano veiklų.

Turiu aš tokią raudoną aplanką (papkę). Nuėjau aš su ja į parduotuv (na, iš universiteto ėjau, todėl su ja). Tos parduotuvės krepšeliai yra irgi raudoni, tad nepastebėjau jo ir palikau krepšelyje. Teko pasitelkti tėtį į pagalbą ir eiti ieškoti aplanko (parduotuvė yra HYPER). Pirmas žingsnis - informacija. Deja, ten niekas nieko neatnešė. Vėliau pradėjau žiūrinėti kiekviename krepšelyje, ar yra tas mano aplankas. Deja. Pamatęs, kad aš čia neaiškiais dalykais užsiiminėju, salės darbuotojas priėjo ir paklausė (rusiškai) ką čia veikiu. Paaiškinau visą situaciją, jis paragino nesinervinti ir užtikrino, kad rasim mes tą papkę. Du kartus jis ėjo per kasas ir rinko tuos krepšelius. Nei viename nebuvo mano aplanko! Tai ką, teko eiti “per kasininkes”. Ir ten, prie vienos iš jų, pamačiau savo aplanką!!! Aišku, kas nors pasakys, nu visai bukaprotė, dėl kažkokio aplanko visą parduotuvę išmaišė, bet… ne dėl jo išmaišiau, o dėl to, kad ten buvo vienas dokumentas. Argi aš ne žiopla? Dar tas žmogutis, kuris man padėjo, paragino gert vaistus nuo mokslo…

Išvada nr.2: esu labai sunkiai suprantama žmonėms
Yra toks reikalas, kaip praktika. Taigi, kas sekate mano blogą, žinote, kad šią vasarą praktikavausi Alytaus radijuje. Jie man parašė charakteristiką (na, čia privaloma). Ir ką jūs manote? Cituoju: (…) visuomet siekia būti lydere. Kas per do išvada? Niekada nesiekiu būti lydere. Iš savęs reikalauju maksimumo - faktas, bet tikrai neturiu galvoje minties aplenkti koleges. Na, ir vėl likau nesuprasta.

Išvada nr.3: ir nacionalinis transliuotojas kartais “nusigrybauja”
Žodžių čia nereikia, pažiūrėkite patys:

Išvada nr.4: mane veikia oras
Įsivaizduokit: jūs sergate (peršalimas), neturite rudeninių batų (turite tik peršlampamus kedus), be to, nevairuojate ir tenka važinėti viešuoju transportu. Va štai tokia mano situacija. Lyg ir to būtų negana, dar turiu beveik kasdien tampyti savo laptopą. Nekenčiu rudens. Ypač rugsėjo! (nieko, žiemą bus dar blogiau)

Tchus.

Atsimenate, dar mūsų vaikystės laikas egzistavo tokie daiktai, vadinami Tamagočiais? Tamagočių būdavo įvairių dydžių, spalvų ir labai įvairūs gyvūnėliai gyvendavo juose. Jis visą laiką apie save primindavo. Dažniausiai tai atsitikdavo pamokų metu, kai Tamagočis pradėdavo cypsėti, nes gyvūnėliui jau laikas valgyti, arba ekrane netikėtai pasirodydavo kryžius, reiškiantis, kad tavo gyvūnėlis mirė dėl per mažo rūpesčio… Tačiau ilgainiui šie elektroniniai gyvūnėliai išnyko iš mūsų gyvenimo. Galbūt kas nors ir turi kuriame stalčiuje dar užsilikusį Tamagočį, bet jų dabar tikrai labai sunku rasti.
Tačiau technologijos nestovi vietoje, kaip žinia, tad internetinių tinklalapių kūrėjai sugalvoja vis daugiau pramogų. Viena iš tokių, labai panašių į Tamagočį, pramogų yra pažinčių ir susirašinėjimo tinklalapyje Facebook.com.

Susipažinkite su mano gyvūnėliu, Frodo:

Šis gyvūnėlis yra nepaprastas - be to, kad jį sukūriau pati, jis dar ir žaidžia, kuria namų interjerą, eina į parduotuves, gyvena gyvūnėlių visuomenėje, valgo, renka pinigus ir taškus, turi draugų ir labai džiaugiasi, kai vėl jį aplankau. Jį prižiūrėti nėra sunku, tiesiog karts nuo karto reikia su juo pažaisti, jį nuprausti ir pamaitinti. Jis dar žiūri televizorių, šoka pagal radijo skleidžiamą muziką ir miega.
Tad jeigu kartais neturite ką veikti ir jums prabunda motiniškumo instinktas, galite drąsiai “įsivaikinti” tokį gyvūnėlį ir atiduoti visą savo rūpestį bei meilę.

Nepatikėsit - nespėju. Nespėju gyventi! Kaip tai gali būti? Ne, čia ne kažkas kitas kaltas, čia tik aš kalta. Atrodo, et, viskas įmanoma, jeigu nori. Taip ir yra. O ką daryti, jeigu nenori? Va čia ir susiduriame su rimta problema.
Šiandien mamai sakiau, kad norėčiau būti savo šuniuko vietoje, atseit, nieko nedaryti, tik ėst ir miegot. Aišku, kiekviena veikla, net ir tokia, turi savo minusų. Aš žinau, man čia viskas dėl rugsėjo. Juk šį mėnesį geriau pramiegočiau (wake me up when September ends). Skauda stuburą, nes turiu tampytis su savimi apie 5kg kiekvieną dieną. O jau koks tingulys apėmęs, kad ne tas žodis. Va taip aš pasitinku rugsėjį. Nors, rodos, visi panašiai pasitinka, juk baigėsi vasara, taip sakant, baigėsi katino dienos (na, arba šuns). Bet ne, gal katino. Nes katino misija per visus amžius buvo gaudyti peles, o dabar? O dabar jie taip įmitę, kad į tas peles net žiūrėti negali. Todėl jų misija yra gulėti ir gražiai atrodyti (um… skamba labai pažįstamai).
Nu būkit geri, nu duokit man daugiau laiko arba daugiau jėgų, a?
Ir dar: nervina bardakas. Na, netaisyklingas žodis, bet čia labiausiai tinka. Ir kalbu ne apie bardaką ant mano stalo, bet apie tą, kuris dabar yra universitete (gal plačiai nepasakosiu). Komunikacijos fakultetas, o informacijos NULIS. Didelis ir apskritas dar prie to. Ir dar, prisiminiau, kad mama sakė, jog mano kojos kreivos, dabar man dėl to depresija. Ir atrodau šiandien kaip pudelis. Ir sesė vakar suvalgė mano visą šokoladą, o dieną prieš tai - dribsnius. Kaip man jaustis??!
Ir dar, norėjau eiti mokytis vairuoti, bet neisiu bent jau šį mėnesį, nes nespėju. Nespėju ir taškas (na gal ir spėčiau, jeigu norėčiau ir dabar ką nors veikčiau, o ne rašinėčiau nesąmones).

Žodžiu, nesiskųskit, kad nieko nerašau. No mea culpa. Sėkmės Jums viską spėt!