Ilgiau pagalvojus, kaip gera buvo būti vaiku. Tiesa, kai buvau vaikas tai vis norėjau suaugti ir nevisai gera man buvo būti tiesiog maža mergaite. Bet dabar, kai atsigręži į tas dienas, supranti, kad vaikystės dienos bėgo labai nerūpestingai. Štai paprasčiausiais pavyzdys: krizė. 1998 metais Lietuvoje irgi buvo krizė. Tiesa, dėl kitokių priežasčių nei dabar, o galbūt kitoks buvo ir jos mastas. Tai buvo prieš dešimt metų. Man tada buvo vienuolika. Ir ką Jūs manote, ar aš prisimenu tą krizę? Ar prisimenu, kad buvo kažkas blogai, sunku ar panašiai? Tikrai ne. Kodėl? Turbūt ne todėl, kad mano šeima vis tiek turėjo daug pinigų ir nepakeitė savo gyvenimo būdo - taip tikrai nebuvo. Galbūt ta krizė skyrėsi tuo, kad mes dar nebuvome įpratę gyventi “plačiai”, švaistytis pinigais ir jų neskaičiuoti. Bet viena aišku: tada už mane galvojo kiti. O dabar aš turiu galvoti pati. Tiesa, vis dar gyvenu su mama, tačiau savo išlaidoms iš jos negaunu nei cento. Tiesą pasakius, man dabar būtų gėda prašyti mamos, kad ji man duotų pinigų pramogoms ar pan. Vaikystėje tavęs neslegia įvairūs suaugusiems būdingi rūpesčiai. Iš esmės tu buveik neturi priiminėti sprendimų, na tik tokius smėlio dėžės lygio. Už tave sprendimus priima kiti (tėvai, globėjai ir pan.). Juk turbūt nei vienas iš mūsų nepasirinkome į kurią mokyklą eiti. O dabar? Kai suaugi, labai retai būna, kad tėvai tau parenka aukštąją mokyklą, tuo labiau specialybę. Pasitaiko, žinoma, tokių atvejų, bet tai, sutikime, nėra labai normalu. Toks žmogus, kuriam gyvenimo kryptį ir apskritai būdą nurodo tėvai, atrodo, vis dar likęs vaikystėje. Kitą vertus, tėvų nuomonės negalima ignoruoti, juk dažniausiai jie išlaiko mus iki kokių 23 - 24 metų. Na bent jau studijų laikotarpiu. Tiesa, pasitaiko tokių, taip vadinamų, “amžinųjų studentų”. Jie studijuoja keliasdešimt metų ir vis prisidengia savo studijomis traukdami iš tėvų piniginių vis didesnes sumas savo poreikiams (o šie auga proporcingai su metų augimu). Mano sesė baigė tris aukštuosius. Pirmą specialybę įgijo kolegijoje, vėliau bakalaurą universitete, o dar vėliau apsigynė magistro diplomą. Ji, prisidengdama studento statusu, aišku, galėjo reikalauti, kad mama ją išlaikytų. Tačiau nebuvo galimybės. Baigusi pirmąją specialybę, ji iš karto pradėjo dirbti ir studijavo vakariniame skyriuje. Buvo sunku, bet manau, kad taip ir turėtų elgtis suaugęs žmogus. Kas leidžia man daryti išvadą, kad suaugusiu būti sunku. Taip, galbūt tai yra didesnė laisvė (ypač jeigu nepriklausai nuo tėvų finansų), tačiau tai yra ir didesnė atsakomybė. O kai įkuri šeimą, tai atsiranda atsakomybė už kitus - vaikus. Todėl jų vaikystė tokia lengva (nekalbėkime čia apie materialius dalykus ir vaikus iš vaikų namų). Turiu omenyje, vaikystė lengva tuo vėjavaikiškumu, nerūpestingumu ir, galbūt, gyvenimo džiaugsmu. Juk vaikai sugeba džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra ir jame atrasti naujų, įdomių dalykų. Gaila, kad ilgainiui, bėgant metams, mes tokį vaikišką gyvenimo džiaugsmą tiesiog prarandame… :)Rodyk draugams
Juokaujama, kad mūsų tauta labai mėgsta kitų nelaimes ir apskritai džiaugiasi kai kaimyno namas dega. Juokas juokais, bet kartais tautiečių pyktis tiesiog liejasi per kraštus ir nežinia dėl ko. Mano pirminė išvada būtų pavydas, bet kartais tas pyktis yra tiesiog nesuvokiamas ir kažkoks, tiesą pasakius, keistas. Apskritai nesuprantu, kodėl žmonės lenda ten, kur jiems nepatinka? Na tarkime: komentatorius piktinasi, kad koks nors naujienų tinklapis “rašo nesąmones”. Tokiam atvejui yra viena labai gera išeitis: neskaityti. Nepatinka - neskaityk, juk niekas virš galvos nestovi ir prievarta neliepia skaityti vieną ar kitą tinklapį. Labai panašiai būna su muzika. “Tas balso neturi, anas gėjus, o štai tas tai baisus kaip karas” - panašių komentarų galime pasiskaityti bene po kiekvienu straipsniu arba žinute. Kai vyksta koks nors konkursas arba krepšinio čempionatas, lietuviai kaipmat tampa EKSPERTAIS. Štai vakar vyko “Dainų dainos” finalas. Nuomonės iš tiesų labai skyrėsi - vieniems svarbesnis buvo profesionalumas, atlikimas. Kitiems - šou. Vakar laimėjo profesionalumas ir didelis talentas (mano labai subjektyvia nuomone). Sasha Son laimėjo dėl savo nepaprasto nuoširdumo, sugebėjimo iš scenos spinduliuoti energiją, siųsti žinutę, kuri keliauja tiesiai į žmonių širdis. Mano nuomone, antras likęs Donatas Montvydas per daug koncentruojasi ties savimi, jo muzika nukreipta tiesiai į save, į balsą, kartais net jaučiasi pasimėgavimas “koks mano nuostabus balsas” (nieko keisto, juk žinome, kas jo mokytoja). Šiandien pasiskaičiau kelis komentarus po straipsniais, kai laimėjo Sasha Son. Keli jų kėlė labai įdomias hipotezes, su kuriomis galima arba sutikti, arba ne (priklausomai nuo to, ar sirgote už Sashą Son, ar ne). Štai viena labai homofobiška moteris rašo, kad už Sashą Son balsuos gėjai. Ką aš galiu pasakyti? Na ir gerai, koks skirtumas, kas balsuos? Svarbiausia, kad balsuos! Labai daug kam užkliūvo Sashos skrybėlaitė. Tai jau subjektyvus dalykas - vieniems ji patinka, kitiems ne.
Svarbiausia, tauta išrinko, tauta ir pasmerkė. Kas antrame komentare šaukiama: “jis liks paskutinis!!!!!”. O kas tada? Na dar keli pasimetę komentarai, kad jau geriau siųstume 69, nes jos, matai, gėdos Lietuvai tikrai nepadarytų, o Sasha Son tai tikrai liks paskutinis. Turint omenyje, kad Eurovizijoje išties galbūt labiau balsuojama ne už balsą, o už šou, gal tokia nuomonė yra iš dalies teisinga. Bet. Bet Eurovizijoje net ir šou reikalingi bent šiek tiek aukštesni vokaliniai sugebėjimai už vidutinius. O 69? Karina dainuojanti, Nelly galėtų ir nedainuoti. Rodos, Ingrida ir Goda tik žiopčiojo (bent jau nesigirdėjo Sabutytės cypavimų - ir ačiū Dievui). Mano siūlymas būtų toks - vietoj Pareigytės, Sabutytės ir Ingridos važiuoja back'ai (ir šiaip jos dainavo), Kariną su Sauliumi paliekame ir tada viskas maždaug normalu. Kiek jų scenoje buvo ir tai nesugebėjo padainuoti nepriekaištingai. O štai Sasha buvo vienas. Ir jis pasirodė puikiai (atmetant visas nuomones, kad svarbiausias - šou). Tiesa, galbūt Sashos nuoširdumui dainuojant dainą “Pasiklydęs žmogus” turėjo įtakos ir jo asmeniniai išgyvenimai. Tuo geriau, juk daina skamba žymiai natūraliau, kai ją “jauti”. Nors, kitą vertus, jam dar yra ką tobulinti. Kad ir lietuvišką tartį. Jis žodį “pasiklydęs” dainuoja “pasiklydės” (visi žino, kad ę tariame kaip eee).
Ką aš norėjau pasakyti? Visų pirma, nebūkime pikti. Niekas nieko mums neprivalo. Niekas neprivalo balsuoti už tą atlikėją, kuris patinka būtent mums ir niekas neprivalo rašyti/kalbėti/elgtis taip, kaip mes to norime. Jeigu mums kas nors nepatinka - tai mūsų problema. O jeigu mes jau išsirinkome savo atstovą Maskvoje, tai užuot pildami purvą ant jo, palaikykime jį ir tikėkime juo. Kad ir kokia krizė būtų Lietuvoje ar pasaulyje, palaikyti saviškį nieko nekainuoja..
Rodyk draugams
