Different

Kažkada mano mokykloje buvo kilęs “gitarų bumas”. Visi, kas netingėjo, tempėsi į mokyklą gitaras ir visai nesvarbu, kad dauguma iš jų net nemokėdavo groti. Svarbiausia buvo idėja - aš turiu gitarą. Ta idėja kai kuriem žmonėms tapdavo sinonimu šios idėjos - aš moku groti gitara. Na, svarbiausia yra “pasirodyti” ir, be abejo, kaip gi be šito - pasigirti. Tačiau laime būna tokių žmonių, kurie už tų gitarų, sakykime, matė ne mokėjimą groti ar meilę muzikai, o tik norą pasirodyti ir pasigirti, kad štai AŠ turiu gitarą.
Deja, tokių atvejų mano gyvenime pasitaiko. Tiesa, jau nebe su gitaromis. Labai paprasta pavyzdys: mūsų gyvenime egzistuoja žmonės, kurie dirba, pvz., mėšlo vežikais (kiekvienas darbas žmogų puošia, bet būtent šią profesiją naudoju tam, kad suprastumėte, apie ką kalbu), o save moka iškelti taip, kad kitiems žmonėms gali pasirodyti, jog tas mėšlo vežikas yra valstybės prezidentas. Tokie žmonės paprastai mėgsta “pasislėpti” už skambių žodžių, įmantrių frazių - kadangi jie labai nori pasirodyti protingi ir pademonstruoti savo tariamą intelektualumą. Pabrėžiu - tariamą, arba pseudo.  Todėl panašius žmones vadinsime pseudointelektualais. Labai svarbus dalykas - dauguma tai mato, bet ta pati dauguma vadovaujasi labai paprastu ir visiems žinomu posakiu - duok durniui kelią. Bet kitas posakis sako: duok durniui kelią - jis ant galvos užlips.
Yra žmonių, kurie taip savimi, nežinia už ką, didžiuojasi ir gėrisi, kad kitus žmones priverčia tiesiog jais šlykštėtis (na, juk pažįstate bent vieną tokį žmogų). Tas išsiugdytas nulis savikritikos pasireiškia per pasakymus “aš geriausias, visų mylimiausias, nuostabiausias ir t.t.”. Aišku, tas žmogus sakys, kad tokiais pasakymais svaidosi su ironija, bet ilgainiui ta ironija tampa jau tokia nebeįdomi, kad net nebeironiška. Dar pseudointelektualas nepraleis progos pasigirti savo pasiekimais. Ir apie kiekvieną iš jų turi žinoti visi ir kiekvienas. Nes tokie žmonės trokšta, kad jiems pavydėtų, garbintų ar pan. Tačiau pseudointelektualai yra pernelyg giliai įgrimzdę į savo nuostabumą, puikumą ir kitokius “umus”, kad nemato, jog aplinkiniai į juos žiūri pašaipiai, o dažniausiai tiesiog ignoruoja. Pseudointelektualai tiesiog negali pakęsti ignoravimo, nukreipto į jų pusę. Jiems žūtbūt reikia dėmesio ir, kas svarbiausia, visų! Tokiems žmonėms gal rimtai tiktų būti prezidentais, bet kažin kas tada atsitiktų su valstybe. Pseudointelektualai mano, kad tik JIE ir niekas kitas, o tik JIE yra patys geriausi, svarbiausi, juokingiausi ir kitokie -iausi, todėl visais įmanomais būdais stengsis parodyti, kad kiti tokie nėra..
Žinote, norėčiau, kad tokių žmonių mano gyvenime būtų kuo mažiau, deja… :)