Different

Kas valdžiai moka algas? Mokesčių mokėtojai. Logiškai mąstant, mokesčių mokėtojai - valdžios darbdaviai. Dar logiškiau mąstant - jeigu darbdaviui nepatinka pavaldinio darbas, darbdavys jį meta lauk.
Tik Lietuvoje viskas kitaip. Lietuvoje darbdavys ir pavaldinys apsikeitę vietomis. Atrodo, kad mes dirbame valdžiai, o ne ji mums… Kam dirba valdžia? Ogi sau.

Kaip skaudu žiūrėti, kai iš tavo sąskaitos vis dingsta pinigai. O dar skaudžiau, kai žinai, kad dingsta jie iš ten tavo iniciatyva. Pamečiau kažkur protą ir pradėjau pirkti viską, ko noriu (kadangi prieš tai kažkaip gaila buvo pinigų, tai dabar neįprastai jaučiuosi). Va, nusipirkau plaukų tiesintuvą už 120lt, kurį panaudosiu gal kokius penkis kartus per metus. O šiandien pamačiusi lovos pledą, kuris priminė karvutės kailį, net nedvejodama įsimečiau jį į krepšį. O ką? Dabar lova labai gražiai atrodo taip užtiesta. Jau nekalbu apie dovanas kitiems - pripirkau ir mamai, tėčiui, sesei ir draugui… Juk negaila. Tai va, Kalėdos šiemet iš manęs atėmė labai daug pinigų. Žinau, skeptikai sakys, kad ne pinigai ir dovanos brangumas yra svarbiausi. Taip ir yra. Tačiau net horoskopas sako, kad Jaučiams geriausia meilės išraiška yra dovanojimas. Bet čia dar ne pabaiga, aš vis tiek įgyvendinsiu savo Kalėdinę svajonę ir nusipirksiu sau blenderį! Va taip va :>
Tačiau Kalėdos tikrai nemažai duoda. Na, kad ir tarkim, žmonės, su kuriais tu nebendravai pusę metų (savo noru, ar ne savo - ne taip jau ir svarbu), tave prisimena ir pasveikina. Šeima irgi susirenka kartu po ilgo rudens “miego” (kadangi vasarą labai dažnai susirenkame kartu ir darome piknikus). O ir nuotaikos, kurią suteikia Kalėdos, neatimsi. Štai už mano nugaros šviečia Kalėdų eglės lemputės. Pati ją puošiau. Po jau sėdi dvi pliušinės karvės ir vienas auksaragis Jautis (juk Jaučio metai artėja). O po eglute dar daug neišpakuotų dovanų - Blogasis Įprotis atvažiuos rytoj, sesė išvažiavusi į užsienį. Ji irgi greitai grįš ir išpakuos savo dovanas. Ir rankos kažkaip nekyla ką nors daryti. Galvojau, pasidarysiu konspektus, pradėsiu pamažu ruoštis artėjančiai sesijai, bet kur tau! Nekyla rankos ir viskas. Kelintą dieną iš eilės sėdžiu prie kompiuterio ir arba žiūriu filmus, arba šiaip skaitinėju. Tiesa, tas skaitinėjimas nepraeina veltui. Vakar pusę dienos tūnojau supermama.lt forume, ieškodama gerų idėjų naujiesiems metams, tiksliau, skanių užkandžių receptų. Sudariau sąrašiuką, rytoj su Bloguoju Įpročiu rinksimės, ką gaminsime :)
Bet kažkaip ramu. Neįprasta. Todėl, kad šiais metais labai daug kas pasikeitė. Ir ne tik mano, bet ir mano artimųjų gyvenimuose. Kas vedė, kas susirado antrąją pusę… Gyvenimas nestovi vietoje, viskas keičiasi. Gaila, bet prie kai kurių pokyčių labai sunku prisitaikyti.
Na o aš savo ruožtu sveikinu visus su šia gražia švente ir linkiu, kad ateinantys naujieji metai atneštų daug laimės, meilės, sveikatos ir kad jokia krizė nebūtų baisi! :))

A.

Prisipažįstu, kalta. Kalta dėl to, kad paskutinę dieną sugalvojau, jog tingiu pati daryti tešlą ir visą dieną terliotis, kelis kartus susipykti su mama ir vėliau žiūrėti, kaip per maždaug dešimt minučių mano visas vargas atsiduria šeimynos skrandžiuose. Nusprendžiau nusipirkti sluoksniuotos tešlos. Vasarą iš jos gaminau bandeles, buvo labai skanu, tai ir nusprendžiau, kad geriausiai tiks. Bet mano didžiausia klaida buvo ieškoti šios tešlos paskutinę dieną ir dar vėlų vakarą (užsibuvau su J.). Iš pradžių užbėgau į RIMI, bet pamačiusi visiškai tuščią vietą prie kainos su užrašu “bemielė sluoksniuota tešla”, kaip mat iš ten išsinešdinau. Tada nuvažiavau į IKI - tiesa, parduotuvė mažesnė, bet tokios tešlos visada būdavo. Ir ką gi čia randu? Ogi irgi tuščią vietą. Be to, niekaip nesurandu pašteto, dėl to, kad toje parduotuvėje kažkas nusprendė pakeisti visą prekių išdėstymą. Tikrai, ašaros pradėjo kauptis akyse. Nu kodėl? Kodėl aš nesiorientuoju ir nieko negaliu nusipirkti, ko man reikia. Išėjau iš IKI apimta nevilties. Įsėdau į autobusą, važiuojantį link namų. Paskutinę akimirką sugalvojau išlipti prie Maximos. Kad ir kaip nemėgstu Maximos, bet ji mane išgelbėjo - radau tešlos! Aišku, buvo paskutiniai pakeliai. Tada, pamačiusi, kad iki autobuso liko laukt 30 min, nupėdinau namo pėsčiom (3 km) ir visiškai nesigailiu. Buvo gera dėl to, kad nemačiau nei vieno žmogaus pakeliui. Nei vieno. Niekas nesistumdė, nesistengė ant galvos užlipt. Tik aš ir muzika mano ausinėse… Tik aš ir muzika.

Šiandien besimokydama rytojaus egzaminui, prisiminiau tą vyruką, kuris buvo užsukęs į akreditacijų centrą, kai Vilniuje svečiavosi NATO viršūnės. Jį prisiminiau dėl pagyrimų apie “out of body experiences”. Pagalvojau, o gal visai neblogai? Išeini iš kūno, pasivaikštai, atsigauni ir vėl grįžti. Tik problema turbūt būtų ta, kad nesinorėtų grįžti..? Tikrai nekalbu čia apie jokias mirtis ir t.t., tik apie “išėjimo iš kūno patirtis”. Tiesa, nelabai suvokiu, ką jis turėjo omenyje, bet kadangi nekonkretizavo, tai leido man interpretuoti. Bet pripažinkime, kartais taip norisi “išeiti iš kūno” ir nuskristi į raudonų aguonų lauką (čia mano atveju..). Arba ten, kur Seimo pirmininkas ne Valinskas.
Dievaži, gal už tokį pasakymą man bus atimta akreditacija ,,blogintis”? Susireikšminimas sureikšmina susireikšminusį žmogų. Žodžiu, pritariu A.Zubriakovui, kad greitai lėks ta lakštingala iš Seimo (dabar turbūt man gresia ir pilietybės atėmimas). O smagiausia yra tai, kad premjeras ir kiti tikrieji politikai, sakykim taip, kažkodėl tos lakštingalos čiulbėjimo bijo. Tiesa, kaip Salomėja Neris kažkada ir rašė, lakštingala negali nečiulbėti. Tik pageidaučiau, kad ji čiulbėtų kur nors kitur, ne Seime. Bet aišku, mano, kaip demokratinės valstybės pilietės norai, yra visiškai nieko verti.
Tai va, grįžtant prie temos - išeinu iš kūno, ką daryčiau? Visų pirmą turbūt nuskrisčiau aplankyti savo Blogojo Įpročio, kuris dabar ne šalia. Pabučiuočiau jį, o jis pamanytų, kad ant jo lūpų nusėdo kokia dulkelė. Apkabinčiau jį ir jis nesuprastų, kodėl jam staiga pasidarė taip šilta ir ramu.. Vėliau skrisčiau laukais tiesiai link Atlanto vandenyno. Aplankyčiau Ameriką, atsisėsčiau Laisvės statulai ant peties pailsėti. Vėliau atgal į Europą - Elizėjaus laukai, Roma, Madridas… Ech, gal vertėtų grįžti į realybę. Vis dėlto, rytoj egzaminas. Tad einu miegoti ir linkiu visiems bent svajonėse ar sapnuose paskraidyti ten, kur Jūsų siela ir širdis atsigautų ir įgautų naujų jėgų ir optimizmo! :)

A.

Aš neprisimenu, kas buvo vakar. Na, prisimenu, bet ne taip ryškiai, kaip visada. Nebuvau girta, tiesiog velniškai pavargusi. Bėda ta, kad nežinau, nuo ko. Praktiškai nieko neveikiau tokio, kas galėtų taip nuvarginti, kad vos tik užmerkusi akis, užmigčiau. Aš šiandien jaučiuosi kaip kitoje terpėje. Kitokioje, nei aš pažįstu. Ne pasaulis, o kažkoks briedas. Aš turiu daug jėgų, bet visi jie po truputį jas iš manęs atima. Pasiima kiekvienas po dalelę ir sako: tu privalai man duoti dalį savo minčių, savo jėgų, savo laiko. Juk tokia tavo pareiga. Galėčiau duoti savo laiko ir jėgų, galbūt gulėčiau valandų valandas be gyvybės ženklų. Bet aš negaliu jiems duoti savo minčių. Jie patys į jas braunasi ir jas taip sujaukia, kad emociškai išsenku. Jie braunasi į mano mintis tuo pat metu, užgoždami mano sveikas, dar nenunuodytas mintis. O kas bus, jeigu ir tos sveikos mintys vieną dieną bus užnuodytos? Kartais atrodo, kad nuo tų minčių tuoj sprogs galva, išsitaškys ir viskas, nebebus manęs ir nebebus mano tokių minčių. Važiuoju ir pro langą matau tuos pačius pastatus, tas pačias vietas ir kas? Ogi galvoju: gal tai kita realybė? Kodėl aš taip keistai jaučiuosi? Ir kodėl visiškai nejaučiu, kad prosenelė yra mirusi? Kodėl? Gal man reikia tiesiog apsvarstyti, kas yra svarbu gyvenime, o kas ne?…

Kartas nuo karto pagaminu ką nors. Aišku, su tuo tenka susidurti kiekvieną dieną, kai grįžti namo, o valgyt tai nėra ką :) Bet kartais kažką gaminu tyčia: mano Blogasis Įprotis labai mėgsta pavalgyti, todėl jam kepu pyragus arba dar ką nors darau :) Štai mano kompiuteryje susikaupė keli receptai, kuriais norėčiau pasidalinti. Mintis kilo jau labai seniai, tik niekaip prisėsti negalėjau, bet šiandien dariau sūrio tortą, tai būtinai įdėsiu rezultatą. O kol kas:

Suši:

Reikės:
Keptų dumblių (parduodami parduotuvėje)
Kibių ryžių
Lašišos (rūkytos arba sūdytos)
Paprikos (galima dėti ir agurką - ką tik norite)

Priedai:
Wasabi (japoniški krienai)
Marinuotas imbieras
Sojos padažas (galite priedus naudoti - galite ne)

Paruošimas:
Ryžius išverdate (sūdyti nereikia). Pasiimate vieną dumblą ir per visą jo plotį dedate ryžius, palikdami vieno piršto laisvą plotą iš kairės ir dešinės. Šiek tiek toliau nuo krašto, negu dėjote ryžius, išilgai dedate lašišą (ar bet kokį kitą įdarą). Tada viską susukate taip, kad įdaras atsidurtų suktinuko viduje. Gerai būtų tuos kraštus, ant kurių neuždėjote ryžių, šiek tiek apšlakstyti šaltu vandeniu, kad geriau suliptų, bet šiaip ir taip gerai sulimpa. Ta ritinėlį, kuris jums gavosi, supjaustote norimo dydžio rutuliukais. Jeigu turite priedus, tai apšlakstykite sušius sojos padažu arba uždėkite vasabio. Taip pat galite valgyti ir su marinuotais imbierais.

Skanaus!

Karšta čili sriuba:

Reikės:
~200 g mėgstamos mėsos faršo
Vienas indas konservuotų pomidorų
Aštraus pomidorų kečupo
Fermentinio sūrio
Konservuotų raudonųjų pupelių
Baltos duonos
Sviesto
Krapų
Česnako

Paruošimas:

Į puodą sudėkite konservuotus pomidorus (juos sutraiškykite), pupeles ir kečupą. Nustatykite nedidelę ugnį. Faršą pakepinkite su aliejumi visą laiką maišydami, kol bus “valgomas”:) Tada visą masę iš keptuvės sudėkite į puodą. Baltą duoną nutrinkite česnaku, užtepkite sviesto ir apibarstykite krapais - tada tiesiai į orkaitę. Kepti kol apskrus. Palaukti, kol sriuba užvirs, virti apie 10 min., dedant prieskonių pagal skonį. Sriubą supilti į gilią lėkštę (neišsigąskite, kad sriuba labai tiršta - taip ir turi būti), ant jos užtarkuokite sūrio. Sriuba patiekama su skrudintos duonos gabaliukais.

Skanaus!

P.S Matyt praradusį viltį, kad kada nors atidarysiu šį skyrelį, ištryniau visas šios sriubos nuotraukas :)

Nuo tada, kai pradėjau domėtis krepšiniu, Žalgiris visada buvo mano mėgstamiausia komanda. Nors tų žmonių, kurie sukūrė mano meilę šiai komandai, joje nebeliko. Ne, tai nebuvo Eurolygos čempionai, jie pralaimėdavo, bet vis tiek buvo mano mėgstamiausia komanda. Bet nustėrau, kai išgirdau Žalgirio “reklamą” per M-1. Tiksliai nepacituosiu, bet esmė ten buvo ta, kad “jau ratas apsisuko, jis buvo nesėkmingas Žalgiriui, bet jau naujas ratas turėtų būti sėkmingesnis”. Bet ne šitai man užkliūvo. Man užkliūvo šitas pasakymas: “mūsų laukia dar vienas TURTINGAS varžovas, šį kartą graikas”. Ką?! Prie ko tas TURTINGAS? Ar tik Žalgiris nebando savo nesėkmių aikštelėje pridengti tuo, kad kiti klubai yra turtingesni? Aš puikiai suvokiu, kad kai žmogus negauna pinigų - jam nieko nesinori daryti, nėra motyvacijos ir t.t. Tokie mes jau esame - už viską norime atlygio. Bet šitas pasakymas yra daugiau nei absurdiškas. Kam tai pabrėžti? Koks to tikslas? Gal norima, kad fanai pradėtų rinkti pinigus jų mėgstamai komandai. Aš nieko prieš, tegul aukoja, tik gal reikėtų pasakyti tiesiai šviesiai, ko norima. O gal jie nori, kad Žalgirio visi gailėtųsi? Arba nepeiktų už tokius rezultatus? Man asmeniškai tai yra bėgimas nuo atsakomybės. O gaila, nes tas Žalgiris, kurį mylėjau (kaip komandą be abejo), yra ne toks. Jie pralaimėdavo, jiems neišmokėdavo atlyginimų, bet jie nesiskundė ir jokiu būdu nesistengė savo klaidų pridengti TURTINGAIS varžovais!