Cirkas Europos aikštėje
Man kvepia propaganda. Panašu į sovietmetį, kai buvo surenkamos grupelės žmonių valdžios sprendimams palaikyti ir sakyti, kad jie tiesiog pasakiški (kad ir kokie nelogiški jie būtų). Kam šito reikia? Kam šito reikia, jeigu Švietimo ir mokslo ministro manymu, ši reforma yra vaistas nuo visų aukštojo mokslo ligų? Ar jis mano, kad tas faktas, jog keli studentėliai ir jų organizacijos pašokinės ir pasidžiaugs tokia reforma, įtikins visus, kad ji yra teisingiausia? Šioje situacijoje jis nevykusiai prašovė.
Kitas dalykas - keista dėl Prezidento Adamkaus. Viename iš DELFI.LT komentarų rašoma, kad jį “vėl apgavo patarėjai”. Taip, taip… caras geras, tik jo patarėjai blogi. O dar keisčiau dėl studentų organizacijų. Juk jie turėtų atstovauti MUMS ir TIEMS, kurie stos į aukštąsias mokyklas. Tiesa? O ką jie daro? Atstovauja ŠMM savo koncertuose.
Nemanykite, kad aš esu prieš reformą. Ne. Aš tiesiog esu prieš šitokią reformą. Nesu iš tų, kurie naiviai tikisi, jog tas faktas, kad dėstytojas X nuo šiol gaus didesnę algą, pakeis tą faktą, kad jis neišmano savo dalyko ir dėsto iš knygos (kurią puikiausiai galima būtų savarankiškai perskaityti). Tiesa, yra tokių dėstytojų, kurie tikrai išmano savo dalyką ir studentams perduoda geriausią savo patirtį - tokių mažuma. Norisi tikėti, kad po tokios reformos pakils studijų kokybė, bet netikiu. Netikiu ir taškas.
Manau, Lietuvoje problema yra mąstymas, kad kiekvienas žmogus privalo turėti aukštojo išsilavinimo popierėlį. Ir tą popierėlį čia miniu tikrai tikslingai ir sąmoningai. Juk dabar visi jį turi, dėl to jo vertė automatiškai krenta. Turime pripažinti, kad ne visi sukurti mokslui. Yra žmonių, kurių stiprioji pusė - fizinis darbas. Ir čia nėra nieko gėdingo! Pagalvokite, kokios mūsų gatvės būtų be jų tvarkytojų. Manau, reikia panaikinti didelę dalį Lietuvos “universitetų”. Pats žodis “universitetas” yra kilęs iš žodžio “universalus”. Ką reiškia šis žodis, manau, žinote. O kurioje vietoje universalūs yra pvz. VPU ar MRU? Jokiu būdu nesiūlau jų panaikinti, bet jie tikrai neturėtų būti universitetais. Ir, vėlgi, nėra čia nieko blogo! Dar vienas dalykas - reikia mažinti studentų skaičių ir vietų skaičių. Jeigu į informatikos specialybę įstoja žmogus, kuris iš matematikos mokyklinio brandos egzamino gavo 5 - atsiprašau, bet tai yra absurdas. O kiek kiekvienais metais visi “universitetai” kartu išleidžia teisininkų? Man atrodo, kad studentas šiuo atžvilgiu yra paskutinėje vietoje - svarbiausia pritraukti kuo daugiau pinigų į universitetą. O kas bus dabar? Dabar bus dar blogiau, nes šios reformos visa esmė ir yra PRITRAUKTI KUO DAUGIAU STUDENTŲ, KAD GAUTUM JŲ “KREPŠELIUS”.
Nesuprantu, kodėl mūsų valstybėje visą laiką pradedame nuo kito galo. Visą laiką pradedama nuo pinigų. O kur garantijos? Nemanau, kad mokslas turi būti nemokamas. Bet taip pat nemanau, kad mokyklinukui, ką tik išėjusiam iš mokyklos, reikia užkrauti ant galvos paskolą su 6.5 proc. palūkanų. Aukštasis mokslas turi būti ne turtingųjų, o gabiausiųjų privilegija.
Beje, tas koncerto šūkis “Dabar arba niekada” labai jau simbolinis. Studijuoji dabar… arba niekada!
Nuo tada, kai pradėjau domėtis krepšiniu, Žalgiris visada buvo mano mėgstamiausia komanda. Nors tų žmonių, kurie sukūrė mano meilę šiai komandai, joje nebeliko. Ne, tai nebuvo Eurolygos čempionai, jie pralaimėdavo, bet vis tiek buvo mano mėgstamiausia komanda. Bet nustėrau, kai išgirdau Žalgirio “reklamą” per M-1. Tiksliai nepacituosiu, bet esmė ten buvo ta, kad “jau ratas apsisuko, jis buvo nesėkmingas Žalgiriui, bet jau naujas ratas turėtų būti sėkmingesnis”. Bet ne šitai man užkliūvo. Man užkliūvo šitas pasakymas: “mūsų laukia dar vienas TURTINGAS varžovas, šį kartą graikas”. Ką?! Prie ko tas TURTINGAS? Ar tik Žalgiris nebando savo nesėkmių aikštelėje pridengti tuo, kad kiti klubai yra turtingesni? Aš puikiai suvokiu, kad kai žmogus negauna pinigų - jam nieko nesinori daryti, nėra motyvacijos ir t.t. Tokie mes jau esame - už viską norime atlygio. Bet šitas pasakymas yra daugiau nei absurdiškas. Kam tai pabrėžti? Koks to tikslas? Gal norima, kad fanai pradėtų rinkti pinigus jų mėgstamai komandai. Aš nieko prieš, tegul aukoja, tik gal reikėtų pasakyti tiesiai šviesiai, ko norima. O gal jie nori, kad Žalgirio visi gailėtųsi? Arba nepeiktų už tokius rezultatus? Man asmeniškai tai yra bėgimas nuo atsakomybės. O gaila, nes tas Žalgiris, kurį mylėjau (kaip komandą be abejo), yra ne toks. Jie pralaimėdavo, jiems neišmokėdavo atlyginimų, bet jie nesiskundė ir jokiu būdu nesistengė savo klaidų pridengti TURTINGAIS varžovais!
Turbūt jau visiems iki gyvo kaulo įgriso vienos žinomos “šeimos” vis dažnesnis pasirodymas žiniasklaidoje. Tėvai, dėl savo begalinių ambicijų, nepasidalina niekaip vaiko. Skamba žiauriai, nes vaikas ne koks daiktas, kad galima būtų jį dalintis. Tačiau šiandien rašyti noriu ne apie tai, nes apie šią istoriją yra prirašyta tiek daug, iki pamėlynavimo. Ir lietuviai draugiškai, t.y. tradiciškai, išsiskyrė į dvi stovyklas.
Kai važiuoju namo autobusu, kartais atsisėdu prie pat vairuotojo kabinos ir man po nosim iškyla toks didelis plakatas, kuriame surašytos visos keleivių bei kontrolierių teisės ir pareigos bei begalė kitų dalykų. Tai va, kartais, neturėdama ką veikt, vis pasiskaitau, ką ten rašo. Lektūra ne iš įdomiausių, bet visai naudinga.
Atsimenat, rašiau, kad mano mylimiausi yra gatvės tvarkytojų profesijos atstovai - visada geri, nešaukiantys ir (bent jau atrodo) tokie nuoširdūs. Šiandien supratau, kokios profesijos atstovai yra nemaloniausi (man). Ir tai tikrai nėra žurnalistai (apskritai, visas tas reikalas su žurnalistais yra labai išpūstas, juk mes esame paprasti žmonės, tokie patys, kaip jūs). Taigi, žmonės, patekę šiandien į mano akiratį - kontrolieriai. Niekada nekalbu apskritai, nes APSKRITAI nieko nebūna. Kalbu tik apie dalį. Taigi, tie kontrolieriai (o konkrečiau dvi kontrolierės, kurias mačiau ne pirmą kartą), man pasirodė ne itin malonios. Aišku, kai toks darbas, tai ir geros nuotaikos trūksta. Iš pradžių supykau, kai pradėjo garsiai rėkt ant vieno vaikino (nors jis elgėsi labai negražiai), bet vėliau pagalvojau, kad man jų gaila. Nesusitvarkiusios, piktos, nervingos… ar tokio gyvenimo mes laukiame, kai svajojame apie suaugusiųjų pasaulį? Primenu, nekalbu apskritai. Yra tikrai labai gerų kontrolierių, kurie nepamiršta padėkoti, kai jiems parodai nuolatinį ar paduoti bilietą.