Different

Nuo šiol turiu naują paslaptį. Apie ją, savaime, aišku, nieko nerašysiu, nes tam ir būna paslaptys - tam, kad jas saugotume užrakinę savo burnoje. Tik pasakysiu, kad vakar labai keistai jaučiausi, tarsi pasidalinau į angelą ir velniuką ir jie tarpusavy ginčijosi. Manau, visiems nutinka panašių dalykų ;)

Rytoj išvažiuoju į praktiką. Aišku, kaip visada - niekur nenoriu važiuoti (arba tingiu, arba tiesiog nenoriu), o vėliau iš ten, kur nuvažiuoju, nenoriu išvažiuoti :) Žinau tik tiek, kad laukia manęs nepamirštamas nuotykis svetimame mieste. Aišku, vakarai turėtų būti žymiai įdomesni nei dienos ;) Smagu, kad galėsiu susitikti su keliais žmonėmis, kuriems lygiai taip pat, kaip ir man, patinka futbolas. Turėtų būti smagu :) Naujas miestas - nauji žmonės. Gal susirasiu naujų draugų? :) Mano atveju tai įmanoma ;D Aš visur jų sugebu susirasti :)

Reikia pakuotis daiktus, bet aš taip tingiu. Visa šeima, tai yra, visi jos nariai, ką nors veikia, o aš čia sėdžiu ir eilinę dieną vegetuoju. Vakar baigiau I kursą!! Su tuo galite ir sveikinti ;D Kol kas nesigailiu, kad studijuoju žurnalistiką. Kas bus toliau - pamatysime ateityje.

Ir dar čia noriu parašyti vienam žmogui. Nemanau, kad jis perskaitys, bet kas žino…

Taip reikėjo tiesiog :) Tikiuosi, kad tu viską supranti taip, kaip suprantu aš. Kažkada galėjo būti kitaip, dabar - ne. Neatsuksime laiko atgal.. and I’m gonna miss you like a child misses his blanket…

X.

Atėjo laikas ir mano nuomonei. Neseniai prasidėjo aršios diskusijos, susijusios su aukštojo mokslo reforma. Aš, net nesigilinusi per daug į tos reformos užkulisius ar potekstes, suprantu, kad ji yra mažu mažiausiai nelogiška. Tuoj pat paaiškinsiu, kodėl.

“Pagerės studijų kokybė”

Ateini į auditoriją, pasiruoši paskaitai. Ateina garbaus amžiaus profesorius ir pradeda SKAITYTI paskaitą iš savo prieš 20 metų parašytos knygos. Galvoji: šitą aš galėčiau perskaityti ir namie, nesikeldamas iš lovos…

Pinigais viską įmanoma pakeisti? Don't think so. Dėstytojas, kuris NEMOKA dėstyti, gauna daugiau pinigų. Ir? Ir kas iš to? Jis vis tiek dėstys taip, kaip dėstė prieš tai.
Jis vis tiek skaitys iš tų pačių knygų. Jis vis tiek bus subjektyvus vertindamas studentų darbus.

2000 litų - daug ar mažai?

Kiekvienas mokės už mokslą - lygybė. Visai kaip Sovietmečiu. Tik ar tai tikra lygybė? Lietuvoje socialinė atskirtis yra labai jau ryški. Politikams, verslininkams ir jų vaikams 2 tūkst. litų per metus yra kaip lašas jūroje. Bet jie pamiršta tuos, kurie dirba už minimumą. Išvada tokia: deja, kelias atviras tik “kilmingiesiems”. Jeigu jau gimei kokiame nors nuošaliame kaime, tai nesiardyk, prižiūrėk ūkį ir būk laimingas. Kastos? Luomai? Panašu į tai.

Kažkas gali pasakyti: neturi pinigų? eik dirbti! Viskas būtų labai gražu ir paprasta, jeigu taip būtų, bet… Dėstytojai, rektoriai, dekanai nelabai mėgsta, kai studentai dirba. Jie sako: studijuoti ir yra darbas. Uždaras ratas: eini dirbti, mažiau laiko turi mokslams, blogiau išlaikai egzaminus, atsiduri mokamoje vietoje, iš algos moki ir tau yra nusispjaut. Jeigu mokėti už mokslą teks visiems: visi eina dirbti, ateina, penketais išlaiko egzaminus, gauna diplomą ir yra laimingi. O gal ne gauna, o nuperka diplomą??

Kelkime emigracijos vidurkį?

Manau, kiekvienas, kuriam už tą pačią sumą pasiūlytų studijuoti užsienyje, net nemirktelėjęs mautų iš Lietuvos. Kodėl? Šioje vietoje, mano nuomone, klausimų kilti neturėtų. Visų pirma, užsienio universitetų lygis yra žymiai geresnis. Ten per paskaitas nesėdi kaip daržovės ir nevegetuoja, kaip sako viena mano gera draugė. O ir padirbėti užsienyje būtų neprošal, nes ten už tokį pat darbą mokama daugiau. Aišku, yra patriotų. Demokratinėje šalyje valstybė yra piliečio tarnaitė, o ne atvirkščiai. Kaip yra pas mus? Ką gi, mes visada buvome išskirtiniai. Tik gaila, kad išskirtiniai ne gerąja prasme.

“Nemokamas tik sūris spąstuose”

Šis pasakymas verčia mane daryti tokią prielaidą: jeigu viskas yra mokama, reiškia, viskas yra perkama. Taip? Jeigu mūsų aukštasis mokslas yra mokamas, reiškia jis yra perkamas. Tai yra, diplomas yra perkamas. O tarp mokamo ir perkamo mokslo, manau, skirtumas yra didelis. Ir gana ryškus.

Dar desertui

Yra tik du pasauliai - jausmų ir proto. Ribos tarp jų nėra, todėl mes gyvename arba jausmų, arba proto pasaulyje. Pasirinkti pasaulį, emigruoti iš vieno į kitą, mes deja negalime. Pilietybę mums duoda pats Dievas. Tie, kurie gyvendami jausmų pasaulyje sako, kad gyvena proto pasaulyje, meluoja ne tik kitiems, bet ir sau. Melas sau yra beprasmybė, pati didžiausia gyvenimo klaida.

Turbūt nelabai aišku, kuo skiriasi šie du pasauliai. Paaiškinsiu. Proto pasaulyje gyvena materialistai, kuriems jų kūniški poreikiai yra svarbiausi ir aukštai iškeliami. Jiems svarbi visuomenės nuomonė, jie mano, kad daugiau pasiekę bus labiau gerbiami. Jie visiškai nusispjauna ant jausmų, ne tik kitų žmonių, bet ir savo. Jie sako, kad negali mylėti, nemoka. Jie myli tik save. Bet ne visada. Jie racionaliai galvoja, nesielgia inertiškai, viską kruopščiai apgalvoja. Jie pagalvoja, tada pasako. Jie visais būdais skina sau kelią į pripažinimą, jiems jis lyg narkotikas. Jie nepasiduoda emocijoms, jas slopina arba visiškai jų atsisako.

Jausmų pasaulio gyventojai gyvena savo jausmuose. Jie jaučia kiekvieną žodį, įvykį, žmogų. Kiekvienas jiems svarbus nutikimas arba jiems svarbaus žmogaus žodis pereina pro juos. Jie mąsto ne protu, o širdimi. Jie yra labai impulsyvūs. Pasako, vėliau tik pagalvoja. Ir jautrūs. Labai lengva šiuos žmones užgauti. Jiems iki pilnos laimės nereikia materialių dalykų, dažniausiai jiems reikia visai nedaug, kad ir ramybės gyvenime. Jie, patys būdami itin jautrūs, stengiasi nežeisti kitų. Netgi stengiasi kitiems padėti. Jie jautriai reaguoja į kiekvieną dalyką, ypač skaudžius žodžius.

Proto pasaulis šaiposi iš jausmų pasaulio, sakydamas, kad emocijomis nieko nepasieksi. Jie juokiasi todėl, kad nesupranta, jog jausmų pasauliui nereikia pinigų, jis džiaugiasi tuo, ką turi, jis džiaugiasi, kad jaučia…

Aš gyvenu jausmų pasaulyje. Man šis pasaulis patinka, nors proto
pasaulis vis iš mano pasaulio juokiasi. Yra daug tokių, kurie gyvendami
ir mano pasaulyje jį neigia, sako esą proto pasaulio piliečiai. Aš
tokių žmonių nemėgstu.

O kuriame pasaulyje gyveni tu?

Meilė - būti ar nebūti?

Kas tai yra meilė? Atsakymas į šį klausimą yra lygiai toks pat sunkus, kaip ir į žymųjį Hamleto klausimą: “būti ar nebūti”. Kiekvienas meilę supranta savaip ir savaip ją aiškina. Dažniausiai tas aiškinimas būna palankus žmogui, kuris jį išsako. Pavyzdžiui, kažkas sako: “netikiu meile”. Netiki jis tik todėl, kad jos neturi arba negali susirasti, bet kai tik ji stebuklingai atsiras jo gyvenime, tikėjimas bus sugrąžintas.

www.meile.lt

Kas tai yra internetinė meilė? Ne, tas faktas, kad jūs kiekvieną dieną lankotės delfi.lt arba alfa.lt, nesako, kad šie portalai yra jūsų internetinė meilė. Tai yra kas kita.

Tik atsibundi ir iš karto, nespėjęs net pasidaryti kavos, lėki prie kompiuterio, tiksliau interneto? Ir ne tam, kad paskaitytum karščiausias pasaulio naujienas ir apie kovą su terorizmu, o tam, kad pažiūrėtum, ar tau neatrašė tavo internetinė meilė, ar šiaip kas nors kitas. Internetinėje terpėje mezgasi ir intrigos, panašios į muilo operų scenarijų, ir netgi santykiai, kurie gali pasiekti tam tikrą neleistiną ribą.

Kur yra ta neleistina riba? Savo internetinius draugus, meilę ar pan. pažįstame iš nuotraukų. Aišku, dažnai fotografijose žmonės atrodo visai kitaip, nei realybėje. O pagalvok, kad gali būti taip, kad neatpažinsi to žmogaus, su kuriuo bendrauji, gatvėje, troleibuse ar bet kur kitur.

Taškas ar kablelis?

Taigi, bendrauji su žmogumi, viskas gražu. Jis tau rašo mielus žodelius ir suokia, kad labai nori su tavimi susitikti. Vienas vienintelis susitikimas gali visada parašyti arba tašką, arba kablelį. Idealizuoji savo internetinę meilę, įsivaizduoji jį arba ją kaip nori įsivaizduoti (pvz. panašią į Jessicą Albą arba panašų į Cristiano Ronaldo). Bet vienas vienintelis susitikimas gali viską apversti aukštyn kojomis. Gali pasirodyti, kad princesė yra bjaurusis ančiukas, o princas yra ne ant balto žirgo, o ant asilo. Aišku, jeigu gerai pažįsti žmogų, ir jis tikrai tau patinka (turiu omeny iš internetinio bendravimo), tai į jo išvaizdą tau bus visiškai nusispjaut. Nors tuo labai abejoju, nes išvaizdos kultas jau seniai peržengė normalumo ribas. Liekate nusivylęs/nusivylusi. Dar blogiau būna, kai paaiškėja, kad blondine69 su kuria bendravote, yra 69 metų brunetas. Negalima apsigauti. O svarbiausia, negalima įsimylėti, nes tokia meilė nėra meilė.

Meilė ir internetinė meilė yra dvi labai skirtingos, netgi prieštaraujančios viena kitai, sąvokos. Bet sutikime, kad tokia sąvoka, kaip internetinė meilė, vis dėlto egzistuoja.

Būkime atsargūs. Internetu plinta virusai, kurie kartais būna tokie stiprūs, kad sugeba mus paguldyti į lovą :))