Keiksnoju valdžią
Kažkam pasirodys, kad neturiu ką veikti. O gal ir taip. Vis keiksnoju valdžią, vietinę. Už tai, kad anksčiau važiavo iki mano gyvenvietės (pusės) autobusiukas, į kurį susėsdavo mokinukai, jų tėvai ir važiuodavo į darbą arba į mokyklą. O dabar? O dabar gi “dėl pabrangusio kuro”, mielieji, žingsniuokite pėstute. Negana to, kitas autobusas, kuris mus veža iki miesto (apie 4km) staiga sutrumpėjo! Na ir kur tilps tie visi žmonės skubantys į darbus?! Tikiuosi, šitas pasikeitimas bus tik iki rugsėjo, kitaip seniūnija sulauks raštų ir kitokių pasipiktinimo formų. Kažkam gali atrodyti, kad didelio čia daikto, pajudinai subinę ir tiek. Galų gale, nusiperki automobilį. Be to, kad jį nusipirkti gali toli gražu ne visi (tuo labiau, kad pas mus gyvena daug pagyvenusių žmonių), tai dar ir tada valdžios politika mažinti spūstis eina šuniui ant uodegos.
Dėl to ledo. Eini keliu ir galvoji: arba mane suvažinės mašina, nes važiuojančią ją mėto į šonus, arba aš pati paslysiu, nukrisiu ir ką nors, neduok Dieve, sau susilaužysiu. Apie jokį smėlį aš nekalbu. O jeigu jau iki kelių prisninga, tai… ir pėdink per tokias pusnis. Gerai, kad mano dėdė dirba kelininku, tai kartais grįždamas namo pravalo kelią.
Kanalizacijos mes namie neturim. Tiesa, dabar šiek tiek geriau. Vandens “kolonėlė” yra tiesiai per tą keliuką, o juk tiek metu mano tėvai tampydavo vandenį su rogėm arba su specialiais prietaisais apie 1km… Ir šviesa pas mus dažnai dingsta. Žodžiu, viskas blogai (išskyrus tai, kad gamta, jokių didelių šurmulių).
Va.. jums atrodo, kad gyvenu tundroj? Man irgi taip atrodo. Tik kad ta tundra nuo ženkliuko Vilniaus raj. yra nutolusi apie 0.5 km. Kaip Jums tai?
Žiūrėjau aš, žiūrėjau savo blog’ą, lyg tikėdamasi dar vieno įrašo. Negi pamiršau, kad pati juos rašau? Ir tas naujas įrašas ilgai neatsirado ne dėl laiko trūkumo ar dėl to, kad neturiu apie ką rašyti. Turiu. Daug apie ką, tik nežinau, nuo ko pradėti, kuo baigti, ką atskleisti, ko ne… Gyvenime būna tiek daug simbolinių dalykų, nors… galbūt tai tik aš pati jiems suteikiu prasmę, sugalvoju simbolius. Kad ir mūsų obelis. Šiandien tėtis ją parėmė lazdomis, nes jau labai šakos nukarusios, sako, lūš. Jos apsunkusios nuo obuolių ir, atrodo, stiebiasi link žemės tam, kad pagaliau atsigultų, pagaliau pailsėtų. Bet tas poilsis joms reiškia ne ką kitą, bet mirtį. Jeigu atsiguls - nulūš. Ir štai, aš vėl viską sugretinau su mūsų gyvenimu. Jeigu žmogus atsiguls, nuleis rankas, jis ir pasiliks toje pačioje vietoje, kurioje jaučiasi nelaimingas. Aš visada įsivaizduoju mažą mažą mergaitę, kuri, supykusi, suspaudžia kumščius, suraukia nosytę ir bėga bėga bėga neatsigręždama kur akys mato, kur kojytės neša - toliau nuo tos vietos, kur ji nėra laiminga. Ta mano sugalvota maža mergaitė yra labai drąsi, netgi drąsesnė už daugelį suaugusių. O kai jai pasidaro labai liūdna, ji ateina į raudonų aguonų lauką. Kartais pagalvoju, kad ir aš norėčiau turėti tokį lauką, bet uždrausta dabar Lietuvoje auginti šias nuostabias gėles. O gaila… Na, kitais žodžiais, kiekvienas norėtų turėti savo kampelį. Tik savo. Kuriuo nereikėtų dalintis su kitais, kuriame galėtų susikurti savo taisykles ir jas, be abejo, laužyti. Tokią vietą, kurioje niekas nenurodinėtų, kada reikia eiti gultis, kada nusiprausti, kaip rengtis, kaip kalbėti, ką sakyti. Ar įmanoma dar Žemėje rasti tokią vietą, kur tai būtų įmanoma? Negi dėl to reikės emigruoti į Indiją arba džiungles? Žmonės nėra blogi, nors neseniai man Kostas sakė, kad aš jais nepasitikiu. Taigi. Tokia mano prigimtis - niekuo nepasitikėti. Ir nežinau, iš ko toks požiūris atsirado. Bet nežinau ir to, ar verta tokį požiūrį keisti.