Visai kaip mokyklos laikais
Seniai čia berašiau, bet šiandien, bėgdama nuo mokymosi, nusprendžiau prisiminti vieną asmenį. Jis nei šioks, nei toks, tiesą sakant. Toks visai nekoks. Vardais ir pavardėmis neminėsiu, tačiau gal kas nors ir supras, apie ką aš čia…
Taigi, mokykloje vienas berniukas buvo mane įsimylėjęs (na, jų buvo ir daugiau, tik šį kartą apie jį), pavadinkime jį Tomu (vardas pakeistas). Aišku, nieko čia blogo, bet mokyklos laikais man galiojo tokia taisyklė: “tie, kurie patinka man - nesižavi manimi, o tie, kuriems patinku aš - nežavi manęs”. Taigi ir Tomas manęs nežavėjo. Atsimenu, jis mano anketoje (tada populiarūs buvo sąsiuviniai - anketos) pieštuku nupiešė paveiksliuką su žodžiais “I love you”. Gražu. Bet, pamatęs, kad jis man nepatinka (na, širdžiai neįsakysi), jis labai supyko. Ir, Valentino dienos proga, man atsiuntė atviruką, kuriame buvo parašyta: ,,aš karo nenorėjau, tu pati jo norėjai”. Na, nenorėjau aš to karo, tiesiog taip “gavosi”. Bet šis įvykis man dar kartą įrodė seną tiesą, kad nuo meilės iki neapykantos - vienas žingsnis.
Dabar mano aplinkoje yra vienas vaikinas (aš norėčiau, kad jo nebūtų, bet yra kaip yra). Kažkada, kai tik susipažinome, jis su manimi bendravo normaliai. Tačiau vėliau, užuot atkreipusi dėmesį į jį, labiau susižavėjau jo draugu. Tai jam, matyt, buvo mirtinas smūgis. Dabar jis ieško visokiausių būdų man kažką parašyti ir atskleisti man iki tol nežinomas tiesas apie mane. Tiesa, savo “sparnuotasias” frazes jis sugeba išlementi tik prie “chebros”, na arba internetinėje erdvėje. Kai aplink yra mažai žmonių arba yra nepažįstami žmonės, arba mes prasilenkiame gatvėje, arba kur nors kitur, jis tyli… Tyli kaip šik… (na žinote:). Nedrąsu ar ne? Nedrąsu man į akis kažką pasakyti. Suprantu. Juk tokie lepšiai moka tik liežuviu plakti, o į akis pažvelgti nedrįsta.
Tiesą sakant, reaguodama dabar į jį darau blogai. Nes kažkaip man nė motais nei ką jis apie mane mano, nei ką jis kitiems apie mane pasakoja. Nuoširdžiai - man neįdomu. Tačiau man vis knieti jam pasakyti vieną dalyką, kad jis daugiau nebedarytų tokios klaidos - pasirinkai blogą taktiką ;) Ir kaip toje Mios dainoje: pabandyk pasikeist arba mirk iš pavydo. Spėju, mirsi iš pavydo :) Sėkmės tau gyvenime!
O visiems kitiems norėčiau tiesiog palinkėti nebūti 20 - mečiais vaikais. Juk mokyklos laikai seniai mums praėjo, tad ir elgtis reikėtų atitinkamai ;)